Šansas |TAISOMA

2 skyrius

2013 metai, rugpjūčio 13 d., antradienis

Aš sugalvojau, sugalvojau! Jo vardas bus Šansas! Tai man šansas suprasti gyvūnus, tai dar vienas šansas jam patirti naują gyvenimą ir seneliams - Rūtai ir Kęstučiui pajausti augintinio šilumą! Nors aš ir maža, bet protinga, štai taip!

Išprašiau senelio Kęstučio ir dėdės Kristupo, kuriam septyniolika, leisti pavedžioti Šansą. Jie nustebo dėl mano rimto pareiškimo ir vardo, duoto juodajam vilkui.
- Ne Lile, jis labai stiprus, greičiau jis tave nusitemps per laukus, nei tu jį pavedžiosi, - atkirto senelis.
- Aš galiu jį pavedžioti, tėti, o Lilė galės kartu eiti su mumis.
Labai apsidžiaugiau, kad dėdė leidžia man prisijungti prie ankstyvo ryto pasivaikščiojimo. Dar labiau apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad einam link upelio, kuriame gyvena bebrai! Bet laimė greitai pradingo, kai Šansas išsigandęs metėsi į šoną - laukus ir pradėjo bėgti kaip pašėlęs. Prapliupau juokais iš vaizdo, kurį mačiau - Kristupas niekaip nespėjo bėgti paskui šunį, kurio pavadėlis tempėsi žolynais. Po valandėlės greituolis buvo pagautas ir mes ėjome link miško, supratę, kad Šansas turbūt dėl praeities išgyvenimų bijo vandens ir su juo neišeis pasivaikščioti šalia čiurlenančio upelio.

Nežinau kiek laiko mes tiek vaikčiojame, bet noriu, kad tai nesibaigtų. Dėdė leido sėstis vilkui ant nugaros. Pirma pabijojau, kad šuo pyks, bet jis nekreipė į tai dėmesio, turbūt jam taip buvo dar smagiau. Kai Šansas lėtai žingsniuodavo, tyčia išbėgdavau priekin, kad pradėtų mane vytis. Kai pajutau, kad noriu valgyti, nes turbūt jau atėjo pietų metas, mes visi tryse grįžome namo. Valgiau vištieną su ryžiais ir babos Rūtos pagamintomis salotomis iš šiltnamio daržovių. Po to senelis, norėdamas išvysti mano drąsą, liepė nunešti ir paduoti lauke gulinčiam ant žolės augintiniui visus kaulus, laikomus šaldiklyje. Žinodama, kad Šansas tikrai manęs nesužalos ištiesiau ranką su vienus kaulu jam prieš nosį, tačiau nepagalvojau kokie dideli jo nąsrai ir kaip greitai jis gali griebti skanumyną. Šuo net nesuprato, kad man stipriai perdrėskė su iltimis kairią ranką, kol garsiai neaiktelėjau. Šansas greitai pašoko ir išsigandusiomis juodomis kaip sagomis akimis žiūrėjo į mano veidą. Supratęs, kad keistai laikau ir žiūriu į ranką priėjo, ją apuostė ir aplaižė žaizdas.

Grįžusi į trobą babai Rūtai, seneliui Kęstučiui ir dėdei Kristupui papasakojau kaip mūsų vilkas man padėjo. Bet keista, kad jų veidai jokios nuostabos neparodė.