Šansas |TAISOMA

36 skyrius

2029 metai, birželio 14 d., ketvirtadienis

Anksti ryte atsibudau Sauliaus glėbyje, dėl to šiek tiek susigėdau, tad sugalvojau apsirengti patogius rūbus ir įsispyrusi į rožinius kroksus nuėjau į kiemą susirasti vilkolakį. Užsinorėjau būtent tuo metu su juo eiti pasivaikščioti. Bet atėjo mintis, jog mano vaikinas turėtų būtinai prisijungti, todėl grįžau į kambarį ir ištempiau Saulių iš lovos, na, tiksliau netyčia nuverčiau ant žemės, bet nesvarbu!

Ėjom kaimu pro namus, kol priėjom trise dirbamus laukus. Čia nesijautė jokio vėjo, ramu, tik girdėjosi čiulbantys pasislėpę paukšteliai ir automobiliai, važiuojantys keliu, vedančiu per gatvinį kaimą iš kurio atėjom.
- Štai čia puiki vieta, - išreiškiau mintis žiūrėdama tolyn, lyg kažką pievoje stebėdama.
- Manai? - neįsitikinęs paklausė mylimasis.                                             
- Taip, manau.                                      Visą laiką, kol iki čia atėjome nešiau rankoje lėkštę, o dabar atėjo metas jai sužibėti, tad atsukau žalios spalvos apskritimą savo dešiniajame delne į save ir visa jėga sviedžiau į priekį. Šansas greitai sureagavo ir pasileido bėgti paskui lėkštę, skrendančią vis toliau nuo mano ir Sauliaus kūnų. Pagavęs lėkštę, šuo pilnas džiaugsmo bėgo atgal link mūsų su ja burnoje. Pribėgęs numetė ant žolės ir nesustojamai su kaire letena rodė, kad nori tai pakartoti. Taip žaidėme gerą pusvalandį kol atsibodo, tad teko susigalvoti kažką naujo.

Sauliui atėjo mintis pažaisti smagias gaudynes, tad jis neperspėjęs staiga pradėjo bėgti pieva tolyn, o Šansas jį vytis bandydamas pagauti. Juokiausi iš šio vaizdo, nes Šansas būdamas du kartus greitesnis kiekvieną kartą nuversdavo jaunuolį ant žemės, o Saulius kuo toliau, tuo daugiau išsipurvino kelnes žeme ir ištepliojo jas nuo žolės žalia spalva, kuri nežinia ar išsiplaus.
- Ką dabar nuveikiam? - uždusęs grįždamas manęs link uždavė klausimą vaikinas.
- Galim nueiti nusipirkti ledų!
- Tai varom! - su entuziazmu nusiteikęs atsakė.
Nusipirkau veganiškų ledų, nes netoleruoju laktozės, o Saulius šokoladinių su karamele. Man pavydas ėmė viršų matant kaip jo ledai skaniai atrodo, tad kol jis glostė Šansą greitai atsikandau šokoladu apglaistytą ledą ir po kelių sekundžių pajutau kaip stipriai nudiegė dantis.
Pala, o nepamiršom nupirkti kažko ir Šansiukui? Ne! Jam pagriebiau didelį kaulą, kurį galės laimingas griaužti senelių kieme ir mažų skanukų, pagamintų iš daržovių, kuriems juodžkis labai išrankus, todėl tikiuosi, kad nors šitie jam patiks. Mums visiems lėtai einant taku namo galvojau vien tik apie savo augintinį. Iš mažo pakelio traukiau spalvotus kąsniukus ir daviau vilkui. Kaip pasiekė! Šitie jam patinka, o tai reiškiasi, kad devynių eurų neiššvaisčiau veltui!                 

,,Ar jam tikrai su mumis smagu, o su seneliais nenuobodu?", tai buvo klausimai, kurie įkrito man į galvą ir nepradingo iki vakaro, tai yra iki dabar. Juk kaime nelabai yra ką veikti... Nėra su kuo žaisti, seneliai nebejauni, o aš pradedu kurti savo asmeninį gyvenimą Kaune. Su Sauliumi. Į kaimą atvažiuosiu tik per šventes ir tai ilgai nepabūsiu, nes reikės aplankyti Sauliaus gimines. Ak, kaip sunku būti suaugusiu žmogumi...