Šansas |TAISOMA

17 skyrius

2025 metai, birželio 6 d., penktadienis

Pavasario pradžioje vyko vakarėliai, šimtadienis, ruošimasis egzaminams. Pavasario gale, gegužės 30 dieną, taip pat penktadienį - paskutinis skambutis. Vėliau ir išleistuvės. Jums nepasakojau apie savo šimtadienį, tad dabar ta akimirka, kai papasakosiu kaip viskas jame vyko.

2025 metai, kovo 21 d., penktadienis

Labai laukiu kada Kauno teatre, šiandien vakare, pasirodysiu mokytojams ir šeimynai! Deja, iš kiekvieno mokinio gali ateiti tik po du šeimos narius, todėl kvietimus įteikiau mamai ir sesei Urtei.

Mūsų pasirodymas vyks nuo 18:30 iki 21:30. Šoksime savo išmoktus atmintinai judesius skirtingais stiliais, lėtąjį šokį su savo pora (taip, ir aš tokią turiu!), dainuosime sukurtą šimtadienio dainą ir vaidinsime! Beje, rengsiuosi platėjančią, juodą suknelę, dėsiuosi juodas, ilgas, šiuo metu madingas pirštines, bateliai, nejuokaukit, jokių batelių kurių net niekas nepastebės! Būsiu su sportbačiais! Manau užsidėsiu kokį mielą pakabuką ir gal susigarbanosiu plaukus, bet vėliau apie tai pamąstysiu, nes dabar vyksta matematikos pamoka, o aš skrajoju padebesiais apie šį vakarą.
Prieš savaitę - kovo 14 dieną, visiems mokytojams išdalinome kvietimus, bet ne paprastai prieinant ir įteikiant, ne, įdomiau! Susigalvojome savo šimtadienio temą ,,Skrydis į Egiptą", prieš pasibaladojant į kiekvieno mokytojo kabineto duris pasileidome egiptietišką muziką ir keli klasiokai apsirengę kaip egiptiečiai (buvo juokinga) įteikė po bilietą kiekvienam iš lagaminėlio ant kurio buvo pavaizduotos Gizos piramidės. Taip pat 3 valandų renginiui sukūrėme visą istoriją. Miuziklo pradžioje kai kurie keliaus smėlio kopomis su kupranugariais, dainuos sukurtas klajoklių dainas, tuo metu aš būsiu su kitais apsirengusi kaip mokinė su kuprine gimnazijoje, kuri iš niekur nieko stovi vidurį kopų. Šiek tiek papasakojau.

Jaudinuosi. Dabar 17:50, jau važiuoju mamos mašina iki Kauno teatro, nes prieš pasirodant susitarėme anksčiau visi susirinkti, kad galėtume šiek tiek pasikartoti. Šalia manęs iš kairės padėtas maišas su gražiai sulankstyta suknele, pirštinėm ir sportiniais batais. Esu apsirengusi pavasarinį paltą, o po juo savo pirmąjį vaidmenį - mokyklinę aprangą kaip turi atrodyti mano vaidinama veikėja.
18:26, girdžiu besirenkančių žmonių balsus. Po poros minučių prasidės mūsų pasirodymas. Vaidinimas.
- Laikas, - greitai atidariusi duris tyliai pasakė teatro mokytoja.
Visi sustojome eilute ir pajudėjome iš mažo kambarėlio į salę. Sustojome į savo vietas ir sustingome laukdami muzikos.
19:30, pirma dalis baigta, turiu 5 minutes atsigerti ir persirengti į egiptietišką suknelę, eilė pasirodyti tik merginoms su šokiu!
20:30, trečia dalis tuoj prasidės,
skubu rengtis šimtadienio suknelę, šoksime lėtąjį šokį poromis! Staiga priėjo prie manęs draugė:
- Lile, vau, kokia kerinti tavo suknelė! - glostė mano savimeilę Jurga.
- Ačiū, bet tu pasižiūrėk į savąją! Ši suknelės spalva kaip tik tau, - atsilyginau draugei už mielus žodžius ir apdovanojau šypsena.
Išgirdome grįžtančius svečius į salę, reikia paskubėti.
21:34, negaliu patikėti kaip greitai viskas baigėsi! Atrodo ką tik įėjome, pašokome, plojimai ir viskas. Liko tik apdovanoti visus mokytojus paruoštomis dovanėlėmis - baobabais, pasodintais piramidžių formų vazonuose, ant kurių parašyta ,,Ačiū, kad mus tiek daug išmokėte!". Visa mūsų klasė susikabinusi rankomis vienu metu nusilenkė ir ant scenos užlipo teatro mokytoja:
- Prašau visų neišsiskirstyti, dvyliktokai turi Jums staigmeną.
Sėdintys mokytojai nutilo. Keli klasiokai paėmę į rankas maišelius su augalais ir mikrofonus pradėjo kviesti po kiekvieno dalyko mokytojus:
- Noriu pakviesti ant scenos visas lietuvių mokytojas, - pasakė klasiokas.
Pasigirdo garsūs plojimai, o aš stovėjau ir žiūrėjau į nustebusių mokytojų veidus.
- Taip pat ir matematikos mokytojas, - pasigirdo tie patys plojimai.
Po visų mokytojų atėjo eilė apdovanoti svarbiausią asmenį - auklėtoją. Niekad nemaniau, kad sugebėsiu tai padaryti - aš priėjau prie klasioko, kuris norėjo kviesti auklėtoją ir pagriebiau iš jo rankų mikrofoną. Vaikinas klausiamai žiūrėjo į mane:
- O dabar, norėtume apdovanoti mokytoją, kuri mums buvo kaip antroji motina ir dėl jos mokykloje aš jaučiausi kaip šiltuose namuose. Ant scenos norėčiau pakviesti..., - nutilau, kad sudaryčiau intrigą, - ...mūsų mylimą auklėtoją!
Pamačiau besistojančią personą, ateinančią link mūsų su džiaugsmo ašaromis akyse, kitas klasiokas įteikė augalą gražiame, baltame maišelyje, o ji kiekvieną iš mūsų apsikabino, vis tyliai sakydama ,,ačiū".
Nulipant nuo scenos pamačiau kylančią direktorę. Atsisėdau į trečią eilę nuo scenos prie mamos ir smalsiai žiūrėjau į priekį.
- Ahm, ačiū mano auklėtiniai. Jūs pasirodėte puikiai, - besivalydama norėjusias riedėti ašaras pradėjo kalbėti mūsų auklėtoja, - tačiau direktorė ir Jums parūpino dovanų.
"Už ką?", pagalvojau.
- Šis dvyliktos b klasės šimtadienis buvo išskirtinis iš visų kitų. Įsimintinas ir įtraukiantis. Džiaugiuosi, kad buvau pakviesta į kelionę į Egiptą, - kalbėjo direktorė, - Už jūsų klasės mokymąsi dešimtukais, šiais metais tapote geriausia klase! Gaunate penkis tūkstančius eurų!
Visi sužiurome į direktorę negalėdami patikėti ką ką tik išgirdome.

Link pastato išėjimo pastebėjau pastatytą raudoną, aukštą stend'ą su daug kartų besikartojančiu sakiniu: ,,Skrydis į Egiptą". Nusifotografavau su savo lėtojo šokio partneriu, artimesnėmis klasiokėmis Maja ir Jurga, su visa klase ir auklėtoja bei sese ir mama. Staiga klasiokas bėgdamas link manęs pašaukė vardu:
- Lile! Kur eini? Nevažiuosi su mumis švęsti?
- Ne, aš važiuoju namo, - pasiteisinau.
- Kokia keista, juk šimtadienis, - girdėjau tyliai sakant vieną iš klasiokių.

Lipdama į mamos automobilį išgirdau iš savo rankinės telefono vibravimą. Pasižiūrėjau ir pamačiau atėjusią žinutę iš dėdės Kristupo:
K: Labas Lile, su Šansu sveikiname tave likus šimtui dienų iki egzaminų!
L: Ha ha, Ačiū dėde už sveikinimą, laukiu nesulaukiu! :D
Po dėdės žinutės apačia pamačiau linksmo, sėdinčio Šanso nuotrauką, širdyje pajutau sklindančią šilumą ir ant ekrane šviečiančios ciuciko nuotraukos uždėjau širdelę.