2029 metai, birželio 15 d., penktadienis
- Sauliau! Jis pradingo! Aš jo nerandu! - budinu mylimąjį drebančiomis rankomis.
- Apie ką tu kalbi?
- Apie Šansą, nuėjau į lauką, nes norėjau su juo tiesiog pabūti, kol kiti miega, bet jo niekur nėra. Visą kiemą ir sodą apėjau porą kartų, sakau jo tikrai niekur nėra!
- Nesinervink, reikia pažadinti tavo senelį Kęstutį, jis gal žinos kur ieškoti, - bando raminti mane vaikinas tyliu, savo užkimusiu balsu, bei tvirtomis rankomis glostydamas pečius.
Visa pabudinta senelio Kęstučio giminė, poromis ieško Šanso po visą kaimą išsiskirsčius, tik seneliai Rūta ir Kęstutis, patys sėdi terasoje ir laukia tikėdamiesi sugrįžtančio Šanso. Tuo tarpu aš su vaikinu klausinėjomės kaimynų, ėjome laukais, mama paskambinusi pasakė, jog apskaičiavo iki kur jis galėtų būti pabėgęs, o tai yra labai toli, nes nežinome būtent kurią valandą, naktį jis pradingo... Su Sauliumi nusprendėme eiti prie bebrų upelio, jaučiu lyg Šansas yra kažkur čia. Gal miške už upelio? - Lile, kur bėgi?! - šūkteli mylimasis leisdamasis stačiu kalnu, apaugusiu aukštomis žolėmis.
- Aš žinau kur yra Šansas, aš tai sapnavau! - atsisukusi atgal į sumišusį vaikiną pasakau.
- Palauk manęs! - greitai artėdamas link tiltelio, kuriuo bėgu praneša.
Mano širdis pradeda plakti vis stipriau, greitu žingsniu einu per medžius ir krūmų plonas šakeles, kurios braižo veidą ir rankas. Dairausi aplinkui tikėdamasi nepamatyti Šanso, kad galėčiau pasijausti ramiau, žinodama, kad jis gyvas. Prisimenu tą siaubingą sapną prieš kelis metus, kai mačiau dičkį gulintį miško vidury nekvėpuojantį, o aš nieko padaryti nebegalėjau. Prisimenu kaip močiutė Rūta, kai buvau maža pasakojo, kad augintiniai kartais staiga pabėga, jog šeimininkai nematytų kaip jie miršta. Nenoriu tuo tikėti, nenoriu prarasti vilkolakio, jis man svarbiausias, mes su juo nuo pat mažens, jis mano sielos dalelė-
Sustingstu, atrodo širdis nustojo plakti. Matau kairiame šone tarp daug medžių ant gražių, tamsių samanų gulintį augintinį, o labai arti matosi didelė kiaulpienių pūkų pieva, kurioje kažkada žaidžiau su seneliu ir tuo pačiu, tik jaunesniu Šansu. Ta pati pieva kurioje, kai buvo žiema su juodąja meška gaudėme snaiges.
- Lile, kodėl Šansas turėtų čia būti, juk..., - norėjęs tęsti savo mintį, bet pamatęs vaizdą į kurį žiūriu sustingusi, Saulius nutyla.
Pajuntu ašarą kuri staiga nuriedi skruostu iš vienos mano akių, tada lėtai, po vieną rieda kitos. Prieinu prie šuns, glostau juodą kailį, sukukčioju.
- Aš dar nebuvau tam pasiruošus, - tyliai pasakau, bandydama suvaldyti garsią raudą, bet nepavyksta.
- Mes su Lile miške. Miškas arti prie Lilės senelių namų, taip, mes radom Šansą, tik nežinom ar jis, taip, laukiam, - už savęs girdžiu kaip vaikinas kalbasi su mano patėviu.
KAMU SEDANG MEMBACA
Šansas |TAISOMA
PertualanganIstorija apie šešerių metų mergaitę Lilę, kuri netikėtai susipažįsta su didžiuliu juodu šunimi - naujuoju jos augintiniu. „Jau iš toli matau jo rėžiantį žvilgsnį. Priėjusi prie jo iš karto ištiesiu ranką pasižiūrėti ar šuo nori su manimi susipažint...
