Šansas |TAISOMA

1 skyrius

2013 metai, rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Atostogauju kaime. Čia tylu, ramu, tik senelių karvės su jaučiu, kiaulės, vištos ir vienas gaidys šią tylą užpildo garsais.

Šiandien prasideda dar viena nauja diena gyvenant pas senelius. Nors dar tik rytas, pro savo miegamojo pravirą langą girdžiu atvažiuojančią lengvają mašiną. Pagal jos burzgimą suprantu, kad tai krikšto mama Austėja. Bėgu iki lauko durų, jas greitai atidarau ir skubu prie krikštamotės automobilio, jau stovinčio kieme. Netenku žado. Mašinos bagažinėje stovi vilkas! Didelis, juodas su juodomis akimis! Šiek tiek susijaudinu, bet stoviu vietoje ir laukiu kas bus.
- Labas, jis mielas, ar ne? - krikšto mama nusišypso, išlaipiną vilką ir vedasi jį link manęs.
Išsigąstu to gyvūno dydžio, pamirštu atsakyti į klausimą ir tesugebu pati paklausti:
- Ar turėsime vilką?
Krikšto mama nusijuokia:
- Taip. Suradau jį prie upelio, vieną, išsigandusį, negalėjau palikti.
- O koks jo vardas? - paklausiu.
- Tu sugalvok.

Jau pietų laikas, tai reiškia draugai iš kiemų su dviračiais tuoj pradės baladoti į duris ir namo langus, bet tai ne tiek svarbu, kaip svarbu vilkolakiui duoti vardą! Jau sugalvojau vardus kaip: Vilkas, Vilkolakis, Reksas, Juodžius. Bet tai nuobodūs vardai, reikia kažko ypatingo! Išlendu į kiemą, kuriame senelis Kęstutis stato būdą, močiutė Rūta su mama Austėja plepa, o aš ir vilkas stebim vienas kitą. Jis net didesnis už mane, nors man greitai septyneri. Nueinu iki suoliuko, stovinčio terasoje, kur sėdi močiutė ir krikštamotė.
- Kodėl mes laikysime prie būdos¹ pririštą vilką? - greitai išdėstau dar vieną klausimą.
Abi pradeda juoktis, bet močiutė Rūta paaiškina:
- Jis ne vilkas.
- Vilkolakis?! - nustembu, nes galvojau, jog tokie egzistuoja tik fantastiniuose filmuose.
- Ir ne vilkolakis, jis šuo, o namo viduje nėra tiek vietos tokiam dideliui šuniui, todėl teks jį laikyti pririštą lauke, supranti? - paaiškina Austėja.

Nors jau temsta, nueinu pas naują šeimos narį, kuris man primena vilką. Jau iš toli matau jo rėžiantį žvilgsnį. Priėjusi prie jo iš karto ištiesiu ranką pasižiūrėti ar šuo nori su manimi susipažinti. Laimei šuo draugiškas ir nebijo vaikų. Juodžkis leidžiasi glostomas ir jau po poros minučių pradedu kasyti jam pilvą. Dar nebuvau jautusi tokio ryšio su gyvūnu. Manau šis šuo stebuklingas ir nusipelnęs išskirtinio vardo.