Šansas |TAISOMA

13 skyrius

2023 metai, gegužės 7 d., sekmadienis

Atsikėliau nuo atidaromos durų rankenos skleidžiamo garso, turbūt sesė atėjo manęs žadinti.

Atsisukau į duris ir pamačiau močiutės iškištą galvą. Ji taip juokingai atrodo!
- Labas rytas suraitytas, laikas keltis, turiu tau darbo, - tai pirmieji žodžiai išgirsti iš močiutės ryte.
- Gerai, tuoj ateisiu, kiek dabar valandų?
- Pusė dešimt, pats laikas darbams pradėti. Na, kelkis, užteks miegoti.
Prieš išeidama į lauką pasigriebiau ryškiai raudoną obuolį, žinodama, kad jis bus sultingas ir saldus, nes senelių obuoliai skaniausi.
Išlindusi į lauką pajutau saulės šiltus spindulius ir, po galais, vėl tą šaltą vėją!
Nuėjau su Nera į sodą, kur močiutė Rūta sakė yra darbo. Stoviu ir matau kaip senelis su mamos pagalba laisto augalus, sesė šokinėja pas kaimyną kieme ant batuto. Patėvis geni obelis, bet ar ne per vėlai? Juk jas visada genėdavo kovo vidurį... Prieinu prie ant suoliuko sėdinčios močiutės ir pasiteirauju:
- Močiute, o koks tas darbas?
- Matai tas šakas kur tavo patėvis nukerpa? - paklausia Rūta.
- Taip.
- Jas visas turi surinkti ir dėti į vieną krūvą, kai tai padarysi, sukrauti į tačkę⁴, o tada jau paprašyk patėvio pagalbos, jis žinos kur nuvežti šakas.
- Gerai! - sutikau su užduotimi.
Dirbant vėjas net netrukdė, bet darbo tikrai buvo, nes po kiekviena obelimi pasidarė šakų krūvos iki pusės mano ūgio. Kadangi senelių sodas didelis, jie turi visą eilę obelų, slyvų ir kriaušių medžių, todėl sugalvojau suskaičiuoti kiek jų yra.
Suskaičiavau 3 obelis, 5 slyvas ir 2 kriaušes! Pasižiūrėjau už savęs stovinčias obelis su surinktomis šakų krūvomis. Praėjau tik 2 obelis!?

Staiga kilo beprotiška mintis - atsivesti Šansą. Juk jis buvęs policijos šuo ir gal man padėtų?
Nubėgau į kaimynų kiemą, kad pasikviesčiau sesę man padėti pasiimti Šansą.
- Eime, padėsi man jį nusivesti iki sodo, o tada galėsi eiti pas savo Augustą, - pasikviečiau Urtę.
- Sese, pati susitvarkyk, aš būsiu čia, - atkirto ji.
- Ei! Man reikia tavo pagalbos! Ar negali bent minutei padėti savo seseriai?!
- Neaiškink ką turiu daryti! Tu mane nervini!
- A...atsiprašau??
Pradėjo kauptis ašaros, nuo kurių viską mačiau lyg per miglą. Šie devynmetės sesutės žodžiai šiek tiek įskaudino, tad supratusi, kad pagalbos nesulauksiu, pati nuėjau iki Šanso, paėmiau pavadį ir nusivedžiau į sodą.
Mano sumanymas pasiteisino - Šansas su burna įsikąsdavo daugiausiai tris storas šakas ir nutempdavo kur parodydavau. Greitai susiradusi telefoną treningo kišenėje įjungiau fotoaparatą ir pradėjau filmuoti, nes realiai gyvenime nesu mačiusi tokio vaizdo.
Kai Šansas baigė nešti paskutines šakas - atsilyginau jam už darbą su saldžiu, dideliu geltonu obuoliu, kurį Šansas iš karto sutraiškė su savo aštriais dantimis.

Jau vakarėja, nors saulė dar aukštai. Deja, jau greitai važiuosiu namo.
Su vilkolakio pagalba visus medžius apėjome tikrai greičiau, o vaizdo įrašą su Šansu nusiunčiau krikšto mamai, toji atrašė:
A: Nesupyktum jei tavo bičiulį pasiimčiau su savimi į policiją? Mums kaip tik trūksta vieno šuns galinčio ieškoti narkotinių medžiagų, žmonių pėdsakų. ;)

Šito tai nesitikėjau.