Šansas |TAISOMA

18 skyrius

2025 metai, birželio 7 d., šeštadienis

Mokykla baigta, mano savarankiškas gyvenimas prasideda. Su Šansu.
Dabar stoviu savo buto kambarį ir mąstau kaip greitai suaugau, kaip pildosi mano svajonės... O juodžkis uostinėja mano daiktus, sudėtus dėžėse, atsivežtus iš tėvų namų.
Šis butas yra tas, kurį sapnavau. Viskas atrodo taip pačiai kaip tame lemtingame sapne. Keista, kad šį butą gavau už mažą kainą - 355€. Nors geriau pagalvojus jis yra dviejų kambarių, o tai viską turbūt ir paaiškina.

Kol gyvūnas juodu kailiu užsnūdo ant grindų ilgu miegu, papasakosiu Jums kaip viskas iš mano akių čia atrodo:
Mūsų naujuose namuose sienos ir lubos yra baltos spalvos, tik vienoje vietoje pilkos - prie laukujų durų. Grindys netikros medienos, taip pat pilkos spalvos. Mažame virtuvės kampelyje visi baldai yra baltos spalvos, taip pat ir visame bute. Šitame kambaryje, kuriame stoviu - svetainėje, lova plati, dvivietė, spintelė šalia jos iš kairės su juodomis stalčių rankenomis. Viskas modernu, tvarkinga, matosi, kad naujai padaryta. Šios svetainės gale yra didelis langas, aplink kurį sustatytos lentynos ir jau žinau ką čia dėsiu! Savo poezijos knygų kolekciją!
Kadangi dabar 13:23, aš ir mano augintinis, abu, jaučiamės pilni energijos, nors, apie jį taip sakyti negaliu, nes jis miega išsidrėbęs ant grindų vidurį kambario. Bet aš nieko nelauksiu ir eisiu išiminėti atsivežtus daiktus iš dėžių ir dėti juos į naująsias jų vietas!
Pirma atsidariau dėžę su užrašu ,,Šanso", joje yra iš kaimo pagriebti visi vilkolakio mėgstami, mano ir krikštamotės Austėjos pirkti žaislai. Ėdalas, kuris kaime visą šią vasarą neliečiamas pasentų, vilko du pavadėliai - vieną dešimties metrų ir kitas dviejų, na, ir du didelius, sidabrinius dubenėlius, vieną vandeniui, kitą - atsivežtam maistui. Ir tai viskas. Daugiau nieko neturiu. Todėl seneliai, taip, seneliai, man pervedė pinigų nupirkti gyvūnui guolį ir specialius šampūnus. Tai ką? Teks žadinti miegantį gražuolį, kad vienas pasilikęs nepradėtų loti ir nesupykdytų kaimynų.

Po kelių minučių išėjome iki ,,Kikos" parduotuvės ir dar pasivaikščiojome po nepažystamas vietas, o dabar, 14:53, mes grįžome su dvejais medvilniniais maišais, pilnais viskuo, ko mums prireiks. Šanso prekėmis ir paruoštu maistu iš ,,Rimi" parduotuvės, galima sakyti esančios šalimais, nes tik penkiolika minučių eiti nuo namų iki jos.
Pasikabinau paltą, nusegiau juodžkio pavadį ir suskubau pabaigti daryti pradėtus darbus, paliktus prieš valandą.

Staiga išgirdau man dar nežinomą durų skambutį, ak, kaip keista jį girdėti kitokį, nei tėvų namuose. Priėjau prie durų ir pažiūrėjau pro akutę. Jokio stovinčio žmogaus nepastebėjau. Palenkiau galvą į apačią, kur tarp mano kojų stovėjo Šansas ir žiūrėdamas į duris, įtempęs ausis gaudė garsus. Išgirdau vėl spustelėtą savo durų skambutį, kažkokia persona tikrai ten turi stovėti. Pasižiūrėjau pro akutę dar kartą ir pamačiau aukštos, grakščios moters mėlyną, baltai ištaškuotą suknelę, bet dėl užkritusių juodos spalvos plaukų jos veido nesimatė, todėl negalėjau atpažinti kas čia prašosi į svečius.
- Tai gal jau įleisi?
Greitai atrakinau durų spyną atpažinusi pažystamo, artimo žmogaus balsą. Atvyko mama.
- O! Mama! Haha, - nevykusiai nusijuokiau, nes jaučiau gėda įsileisti svečių į butą, kai dabar jame didelė netvarka.
- Buvau parašiusi tau, kad atvyksiu padėti tvarkytis, bet turbūt nema- Nu ir pas tave čia netvarka!
- Taip, nemačiau žinutės. Buvom su vilku išėję pasivaikščioti ir šiek tiek apsipirkti, o dabar, kaip matai, po truputį dėliojuosi daiktus, - paaiškinau situaciją ir paglosčiau man brangiausią augintinį. - O kur patėvis? Sesė?
- Pasiliko namuose, nesijaudink, prižadu, kad kitą kartą visi tave aplankysim. Ir vilkolakį.
Nusijuokiau išgirdusi kaip mama pavadina šunį pravardę, kurią aš sugalvojau šiam gyvūnui prieš dvylika metų.
- Na, šeimininke, sakyk kur nori, kad dėčiau šias knygas, - traukdama poetų kūrinius iš vienos dėžės pasakė mama.
- Štai čia, - parodžiusi į lentynas pasakiau, - Bet dėliok pagal spalvas!
- Kaip pasakysi.
Po kelių valandų, kažkur 19:27 baigėme tvarkytis ir nusprendėme nueiti pasivaikščioti po miestą ir pasidžiaugti motinos ir dukros laiku. Dedantis batus, Šansas įsikandęs pavadėlį nunešė jį prie mamos, taip parodydamas, kad šį kartą nori, jog ji, o ne aš vedžiočiau meškiną.
Laikas, praleistas mūdų trijų buvo išskirtinis. Nuėjome pasėdėti į kavinę, kurioje įleidžiami ir augintiniai, tai man naujiena. Užsisakiau juodos kavos, mama žalios arbatos ir smagiai pasiplepėjome plačiiomis temomis kaip senos, geros draugės. Tik po dvejų valandų išėjome iš mažos kavinukės, nes jau buvo 21 valanda. Tada apėjome didelį parką, kuriame Šansas susipažino net su penkiais šunimis. Jis viską uostinėjo, žymėjo vietas ir, pamatęs daug balandžių, vaikštančių ir lesančių duonos gabaliukus vienoje vietoje, kuriuos maitino maži, džiaugsmo pilni vaikai, šuo pradėjo link jų bėgti, lyg nebūtų policijoje jaunas mokintas visados eiti šalia savo šeimininko ir klausyti jo nurodymų.
Džiaugiausi matydama savo mylimą mamą parke žaidžiančia su šuniu, lyg ji būtų mažas vaikas, mylintis žaisti, būti su gyvūnais ir jais rūpintis. Manau viduje mama tokia ir yra, manau ir aš esu dar vis ta šešiametė mergaitė Lilė, kuri šiek tiek bijo juodojo vilko, bet yra smalsi ir drąsi, todėl tai nugali jos baimę ir ji visą laiką praleidžia su keistuoju padaru.

Grįžę namo ir atsisveikinus su motina, užsinorėjau pažiūrėti per televizorių įdomų bet kokio žanro filmą, tačiau patogiai su juodžkiu įsitaisę lovoje ir ieškant pultelio, suvokiau, kad aš niekados neturėjau ir neturiu televizoriaus. Pažiurėjusi ant staliuko pamačiau juodą kompiuterį ir iki vidurnakčio žiūrėjau vertą dėmesio biografinį dramos filmą ,,Koletė".