Šansas |TAISOMA

22 skyrius

2026 metai, rugpjūčio 28 d., penktadienis

Po to karto, kai grąžinau Šansą seneliams jo nebeaplankiau, nes grįžus namo mėgavausi laisve. Keliavau autobusu kelioms dienoms pabūti pas senai matytas gimines, išsimėčusias po visą Lietuvą. Kelias paras su draugėmis Maja ir Jurga gyvenom Nidoje, (tai buvo nuostabu!), su klase ir auklėtoja išvykome į dviejų savaičių kėlionę per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir atgal per Austriją, Slovakiją, Ukrainą, Baltarusiją. Švenčiau 19-ąjį gimtadienį tėčio senelių Jurgio ir Gretos namuose ir ten gyvenau kelias dienas. Dažnai nuvažiuodavau pas Liepą, draugę, kuri vasarą buvo mano kaimynė.

Vieną kartą netikėtai pas Liepą užsuko Saulius ir visi tryse smagiai praleidome vakarą. Prieš išvažiuodamas man pasakė, jog jam buvo malonu su manimi bendrauti ir nenorintis to užbaigti, kitaip tariant paprašė mano numerio. Nuo tada prasidėjo mūsų artimesnis bendravimas. Dabar mes jau dešimt mėnesių kartu! Tikrai, nenusikalbu!
Šiandien planuoju nuvykti pas senelius, kad su jais atsisveikinti. Su Šansu taip pat. Tikiuosi po trijų metų grįžusi jį dar išvysti... Kieme pamačiau vilką, sėdintį terasoje.
- Sveikas senuoli, - kreipiausi į Šansą. - Kaip laikaisi? - paklausiau, lyg laukdama atsakymo.
Paglosčiau gauruotą šunį ir nuėjau į trobą. Įėjusi pamačiau močiutę, plaunančią indus krauklėje, kaip visada ją matydavau atvažiavusi į kaimą.
- Kas čia?
- Aš, labas močiute, - apsikabinau aplink kaklą ir kelias sekundes taip pabuvau.
- Tu viena? Su kuo atvažiavai?
- Autobusu, aš trumpam, tik porai valandų. Noriu pranešti labai gerą naujieną. Juk žinai, kad mane išrinko į Toronto Universitetą Toronte, Kanadoje?
- Taip, o ką?
- Rytoj ryte jau išskrendu ir tai bus pirmasis mano skrydis lėktuvu! Atvažiavau atsisveikinti...
- Taip greitai?
Nuleidusi galvą, kad nesutikti liūdnų močiutės akių ir nepasijausti kaltai, kad neaplankiau senelių anksčiau lėtai palinksėjau galva.
- Kada grįši iš Kanados? Po metų?
- Po trijų...
Išgirdau močiutės aiktelėjimą, suprantama, taip ilgai nematys savo vyriausios anūkės, kuri seniau atvažiuodavo į kaimą kas antrą savaitgalį ir per visas mokyklos atostogas būdavo kaime...
- Kaip sekasi Sauliui? - pakeitė temą močiutė Rūta.
- Gerai. Kur senelis prašapęs?
- Miegamajame miega.
- Ką šiandien...gaminai?
- Jau nori valgyti!? Šaldytuve rasi bulvinių blynų su grietine.
- Kaip bus skanu, ačiū!
Priėjau prie močiutės ir pabučiavau į žandą, kad panaikinčiau nesmagią įtampą atsiradusią tarp mūsų.
Pavalgiusi išėjau į kiemą, jame šiek tiek pasėdėjau, pasisupau ant sūpynių, padarytų iš medienos senelio ir krikštamotės vyro rankų dėka. Vėliau pasiemiau 5 metrų pavadėlį, prisėgiau Šansui, kuris iki tol ramiai gulėjo šešėly ant pievos ir patraukėme laukų link, šalia kurių ganosi ožkos ir karvės. Nufotografavau su telefonu juodžkį prie karvių, kurios mūkė, atokiai stovėjo, bijodamas arčiau prieiti ir kažką nesuprantomo sakė mano augintiniui.
Po pasivaikščiojimo atėjo laikas atsisveikinti. Ilgam. Uždėjau delnus už jo ausų, atsitupiau ir pradėjau kalbėti:
- Aš tave labai myliu ir nenoriu palikti. Tu manęs lauksi?
Pajutau aštrų, skausmingą jausmą kaip keliauja ašaros per odą link akių ir pasidaviau. Pravirkau.
- Nepamiršk manęs, aš grįšiu. Tikrai grįšiu, prižadu.
Stipriai apsikabinau draugą, pabučiavau, paglosčiau ir išėjau. Pradėjau eiti taku link autobusų stotelės ir žiūrėjau į dešinią pusę, kurioje stovėjo namas su krūmų tvora, Šansas tupėjo ten, kur jį palikau, vizgino uodegą ir sekė mane rudomis akimis, šis vaizdas spaudžia širdį, ji nori plyšti iš mano kūno ir bėgti atgal pas augintinį, nenoriu palikti juodosios meškos, ar neįmanoma jo pasiimti kartu?!

Kai grįžau namo, susirinkau likusius daiktus, kaip dantų šepetėlį su dantų pasta, šukas ir kitas svarbiausias priemones. Į mano kambarį įėjo sesuo:
- Nenori eiti miegoti? Tau rytoj anksti skrydis, turi išsimiegoti, - kaip mama kalbėjo sesuo.
- Taip taip, ačiū, kad rūpiniesi Urte. Jau greitai gulsiuosi.
Žiūriu į paauglę, kuri stovi tarpdury ir laukia kažko iš manęs, suprantu, ji laukia ilgo, šilto apsikabinimo, juk aš ne tik jos vyresnėlė sesuo, bet ir draugė. Kadangi pati neišdrysta ateiti ir išreikšti meilę, padarau tai aš. Turbūt minutę stovėjom tyloje apsikabinusios, tai buvo toks apsikabinimas kurio man dabar  reikėjo.
Atsibudau nuo žadintuvo skambučio su BLACKPINK - ,,DDU-DU DDU-DU" 2019 metų daina. Pasižiūrėjau į šviečiančius skaičius ekrane. 06:00. Gerai, kad vakar paklausiau Urtės ir atsiguliau 21 val., nors tokiu metu buvo labai keista eiti miegoti, bet štai dabar esu žvali, geros nuotaikos ir pasiruošusi keliauti į oro uostą.
Mano lėktuvas 07:30. Gan anksti. Su patėviu sėdime ant kėdžiu ir kramsnojame sausainius su žolelių arbata iš namų.
Pastebiu besirenkančius žmones prie vieno įėjimo, kuriame parašyta:
,,07:30-09:30 Kaunas, Lietuva - Torontas, Kanada"
- Jau laikas, ačiū tėti, kad palaukei, - atsistojau, apsikabinau patėvį ir pajudėjau link ilgėjančios eilės.
- Parašyk mums, kai nuvyksi!
- Būtinai! - atsisukusi sušukau ir priėjau prie moters parodyti patvirtinantį bilietą, kur ketinu skristi.

Išlipau Kanadoje kaip naujame pasaulyje - neatrastame ir dar man neregėtame pasaulyje. Prasideda naujas gyvenimo puslapis.