Šansas |TAISOMA

14 skyrius

2024 metai, gegužės 7 d., antradienis

Atrodo kątik prasidėjo vienuolikta klasė, o jau po dvejų mėnesių ji baigsis... Negaliu patikėti, kad man liko tiek mažai iki dvyliktos klasės. Tai šiurpina.

Šiandien ryte prabudusi žvilgtelėjau į kalendorių, pastatytą prie sienos ant balto, darbinio stalo. Nepatikėsite - šiandiena sueina lygiai metai, kai Šansas dirba krikšto mamos Austėjos darbe kaip policijos šuo ir lygiai metai, kai jis gyvena pas kažkokį policininką, kuris prižiūri ir laiko policijai skirtus šunis - Šansą ir vokiečių aviganę Lotę.
Austėja sakė, kad vasaros gale arba rudens pradžioje Šansas nebebus policijai reikalingas, nes atvažiuos du profesionalūs, jauni, nuo gimimo mokyti šunys. Nors ir Šansas panašaus amžiaus buvo, kai policininkai jį patys dresavo. Turbūt jis nebetinka dėl savo amžiaus, juk jam šiais metais suėjo trylika.
Per šiuos metus daug kas pasikeitė. Praeitą vasarą, būnant pas močiutę Gretą, soduose susipažinau su rudaplauke mergina prisistačiusia Liepa, išsiskiriančia savo drąsa ir ryžtingumu. Jei ne jos drąsa, mes net nebūtume pažystamos! Gaila, susitikti su ja nelabai yra galimybių, nes ji gyvena Kaune, o mano šeima į jį retai važiuoja, todėl rašinėjamės internetu.
Negalvojau, kad man reikalingi draugai, tačiau, kai pradėjau artimiau bendrauti su Liepa, supratau, kad stipriai klydau.

Dėl Liepos drąsinimų išdrįsau per kūno kultūrą, vykusią stadijone, paklausti ar galėčiau prisijungti žaisti krepšinį kelių susirinkusių klasiokų grupelės, pasirengusių pradėti. Keista, kad jie iš karto sutiko ir po pamokos sakė, kad puikiai sugebu pataikyti į krepšį.
"Atrodo, baigiantis mokyklos laikams situacija joje pradėjo po truputėlį gerėti" - tą kart pamaniau.
Per pertraukas primenu sau nesitraukti nuo šurmuliuojančių klasiokų klasėje ir bandyti užmegsti kalbą su klasiokėm Jurga ir Maja. Tai irgi Liepos ir mano mamos mintis. Nors matau klasiokėse daug minusų ir man nepatinkančių bruožų, mokinu save sugebėti įžvelgti ir gerų bruožų.
Kai kas manyje ir nepasikeitė - atrodau taip pačiai kaip seniau ir, nors Šanso nebematau, Austėjos apie jį klausinėju kiekvieną savaitę.
Prisimenu, kai prieš metus teko su meška atsisveikinti nežinia kuriam laikui, glostydama Šansą pajutau ant jo vienos kojos didelį gūzą. Pirma mintis kuri šovė į galvą buvo auglys, tad greitai pašaukiau krikštamotę, kuri tuo metu ruošė vietą automobilyje šuniui:
- Austėja, kažką pastebėjau įtartino ant vienos Šanso kojos.
- Ką? - Staigiai priėjusi apžiūrėjo visas kojas, - Kuri? Nieko įtartino nematau.
- Štai šita, - parodžiau į dešinę priekinę koją.
- Kvanka tu, čia jo kelis! - juokdamasi pasakė, - Na, Šansai, lipk!
- Ate Šansiuk! Tikiuosi greitai pasimatysime! - Šansas žiūrėjo į mane, vizgino uodegą ir inkštė.
- Gerai, Lile, iki, - prieš užtrenkdama savo dureles atsisveikino krikštamotė.
- Iki..., - atsakiau su ašaromis akyse, nors kam aš graudinuosi, juk jis greitai grįš!
Tačiau tai nebuvo tiesa...

Šių metų sausį buvau užregistruota geriausios draugės Liepos į eilėraščių konkursą ,,Paauglių poezija", kuris vyko Kauno ,,Nemunėlio" parke. Man teko su mikrofonu deklamuoti prieš porą dešimčių susirinkusių žiūrovų. Tačiau aš nieko nelaimėjau. Pirmąją vietą laimėjo vienuolikametė su savo trijų posmų eilėraščiu apie tai, kaip jai atsibodo mokykla, antrąją - trylikametis su vienu posmu apie gyvenimo beprasmybę ir, galiausiai paskutinę - trylikametė su itin ilgu eilėraščiu, (net nepamenu kiek jame buvo posmų) apie gamtos grožį, šis iš visų man labiausiai patiko.
,,Paauglių poezijos" puslapyje buvo rašoma, kad šios žiemos poezijos konkurse dalyvauti gali 11-18 metų asmenys, bet akivaizdžiai konkurso metu pastebėjau, kad teisėjai labiau kreipė dėmesį ir balsavo už jaunesnius rašytojus, o tai mane šiek tiek supykdė.
Liepa sakė, kad šis konkursas nieko nereiškia ir, kad mano rašyti ir teberašomi eilėraščiai nuostabūs. Aš esu dėkinga jai už visas pastangas, bet daugiau tokio tipo konkursuose nedalyvausiu.