Istorija apie šešerių metų mergaitę Lilę, kuri netikėtai susipažįsta su didžiuliu juodu šunimi - naujuoju jos augintiniu.
„Jau iš toli matau jo rėžiantį žvilgsnį. Priėjusi prie jo iš karto ištiesiu ranką pasižiūrėti ar šuo nori su manimi susipažint...
Šį rytą prabudau su mintimi "važiuosiu į Ventspilį!", tačiau dar nežinojau kaip kelionė į Latviją susiklostys. Šį, penkių dienų pasibuvimą kaimyninėje šalyje suorganizavo mano penktokė (o gal jau sakyti būsima šeštokė?) sesuo Urtė! O tai jai buvo sunki užduotis, nes turėjo surasti nuomojamus kambarius, restoranus, muziejus, parkus kur įleistų su augintiniais, nes neturime kam palikti Šanso. Seneliai juk išvyko (su nameliu ant ratų) švęsti savo penkiasdešimtųjų vestuvių metinių visai vasarai keliaujant po pasaulį, po visokiausias tolimas šalis! Svajoju kada ir aš taip galėsiu sau leisti, bet negi dabar reikės laukti senatvės?!
Esu mąsčiusi apie Šanso palikimą kaimynei ir geriausiai draugei Liepai, tačiau jai apie tai užsiminus - ši iš karto atsisakė, nes turi katę ir darbą filmuotis reklamose, sakė neturėtų laiko, bet manau ji tik bijo būti atsakinga už tokį padykusį šunį. Galvojau ir apie krikštamotę Austėją. Ji nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro dirba policijos komisariate, kaip ir visas tas penkias dienas, kol būsime Latvijoje, sedės darbe. Prisiminiau dėdę Kristupą, bet ne... Jis dirba taksi vairuotoju, o šuns visur su savimi nesivežios. Apmąsčiusi kitas galimybes kaip tetą Karoliną su vyru ir kitas tolimesnes gimines supratau, kad ši našta rūpintis Šansu užkrauta tik man senelių dėka ir niekas neturės laiko ir noro penkioms dienoms ir dar svarbiausia darbo dienoms pasiimti didelį, seną, reikalaujantį dėmesio, kaip mažas vaikas šunėką. Susikrovusi mantas sau ir juodžkiui pajudėjau link buto durų. Išėję su vilku į kepinamą saulės lauką atsisėdome (tiksliau aš atsisėdau) ant suoliuko, kurį pavasarį mačiau savo sapno vaizdiniuose. Laukiau kol šalia mūsų atriedės pažystami ir seniai matyti automobilio ratai - patėvio mašina. Kelionė truks 2 valandas, todėl pagaminau keptų sumuštinių su paprikomis ir agurkais, paimiau užkandukų Šansiukui, ledų šeimai, dabar įdėtų į mažą šaldiklį ir du butelius vandens po du litrus. Sau ir Šansui.
Šis pirmadienis buvo apdovanotas geru oru, nors iš tikrųjų taip buvo tik kol kas... Saulė švietė iš rytų į automobilio tamsintą langą prie kurio sėdėjau aš. Vis pasižiūrėdavau į bagažinę, kuri buvo apkrauta kuprinėmis ir tašėmis bei kurioje miegojo juodoji meška. "Jei prieš tris metus seneliai būtų pasakę, kad į kelionę su savimi po trijų metų vešiuos senąjį draugą, prapliūpčiau juoktis ir sakyti, kad tai juk neįmanoma.", su šypsena veide mąsčiau. Atsiradus Latvijos teritorijoje trumpam pasukom link kranto pailsėti, užkąsti, pasivaikščioti ir pasigrožėti gamtos vaizdu. Gamta kaip visados atrodė meniškai: ant smėlio gulintis išdžiuvęs kelmas, mums atstojęs suoliuką, kairėje pusėje keli augantys medžiai ir prie jų upelis, kuris teka link jūros, bet jos nepasiekia ir raitosi atgal. Tai toks stebinantis ir išskirtinis kraštovaizdis! Staiga mums - man ir mamai plepant ir valgant mano skanius keptus sumuštinius, o Šansui su tėčiu ir sese žaidžiant smėlyje, pajutome iš priekio, nuo jūros stipraus šalto vėjo gūsius, greitai pradingo saulė už tamsių debesų ir iš dangaus juodų vatų kamuolių pradėjo kristi maži vandens lašeliai. Užsidėjau ploną šalia manęs gulėjusį megztinį. Vis dėlto protingai pasielgiau pasiimdama jį iš automobilio. - Nesusidėkit maisto, tuoj turėtų nurimti. Žiūrėkit kaip greitai tie debesys traukiasi ir tik vos linoja, - aiškino patėvis. - Man rodos kaip tik lietus stiprėja, - pasakė sesuo ir kaip tik ant tų jos žodžių pradėjo stipriai lyti. Šansas išsigando ir pribėgo šalia manęs, aš su rankomis čiupau ir uždarinėjau ant adielo išdėliotas maisto dėžutes. Su mama, kartu, dėjome jas į maišą ir staigiai bėgome link automobilio. Kol jį pasiekėme buvome kiaurai šlapios, ir juokdamosios žiūrėjome kaip patėvis ant rankų bėgdamas neša sesę, o ji taip pat smagiai nusiteikusi. Mūsų visų rūbai ir plaukai buvo prilipę prie kūno, nesustojamai purtė šaltis. Atidarius priekines vairuotojo mašinos dureles greitai paimiau ant sėdynės sukrautus rankšluosčius. Kelis iš jų patiesiau ant mūsų visų kėdžių, o likusius išdalinau apsigaubti šeimos nariams. Žaibo greičiu įšokau į ,,fordą", kuriame jau senai drebėdamas, susisukęs į rankšluostį gulėjo vilkas. Staiga išgirdau sesės, kuri dabar stovėjo šalia automobilio, lauke klyksmą: - Kas atsitiko?! - persigandusi paklausė mama. Urtė ranka rodė į jūrą, kurioje siautė milžiniškas tornadas. - Niekad nemačiau tokio didelio tornado..., - tyliai sau po nosim pasakiau, kad dar labiau neišgąsdinčiau sesers. Tai buvo įdomus potyris, kurį labiausiai su baime, manau, prisimins Urtė...
Penkios dienos Latvijoje, Ventspilyje buvo užtektinai. Aplankėme viską kur mums siūlė mano sesuo - pasėdėjome mažose kavinukėse, visas dienas valgėme viename restorane, kuris mums labai patiko, vaikštinėjom parkuose, lipom į apžvalgos bokštą (į kurį aš su Šansu nelipau, nes abu bijome aukščio) ir apėjome dar daug kitų smagių vietų! Mačiau, kad Šansui buvo labiausiai smagu. Nežinau ar jis suprato, kad mes esame kitoje šalyje. Jam patiko viskas, ypač karvių skulptūros gatvėse. Urtė kartu su savimi pasiemė mano mylimiausią pliušinį žaislą, kurį atidaviau jai - rudą šunį, kurį gavusi septynerių pavadinau Šansu. Nematydama didžkio, tada, kai nevažiuodavau į kaimą pas senelius, su savimi turėdavau pliušinį žaislą, primenantį mano meškiną, mano Šansą. Pliušinis šuo mane ramindavo, tampydavausi jį visur su savimi, pavogdavau mamos ploną rudą diržą ir užrišdavau netikram draugužiui aplink kaklą kaip pavadėlį. Įsivaizdavau, kad jis tikras.
اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.
