Šansas |TAISOMA

19 skyrius

2025 metai, liepos 22 d., antradienis

- Labas!
- Laba, ko norėjai?
- Tau apie tai nieko nepasakojau, bet...vakar atsikrausčiau į nuosavą butą! - į ragelį sušuko Liepa.
- Ką? Rimtai? Kur?
- Noriu pakviesti tave į svečius, bet nebus manęs sunku surasti, nes esu tavo kaimynė! - kitoje telefono pusėje sušuko draugė.
- Ką turi omeny? Pala, kaip tik vakar priešais mane atsikraustė gyventi kažkokie...jaunuoliai ir tu nori pasakyti..., kad čia tu?
- TAIP!!

Štai šitaip prasidėjo ankstyvas mūsų su Šansiuku rytas. Nors jis praeitomis dienomis prasidėdavo pasivaikščiojimu po parką, šiandieną pasivaikščiojimu po draugės namo kambarius.
- Na kaip, patinka?
- Nenoriu liūdinti, bet jei nežinojai pas mane bute viskas atrodė taip pačiai, kai atsikrausčiau, - nusijuokiau.
- Tiesa. O, skambina broliukas! Nenori atsiliept? - erzindama rodė telefono ekraną, kuriame švietė vaikino nuotrauka ir užrašas ,,Saulius".
- Kodėl turėčiau? Nei aš jį pažystu nei su juo bendrauju ir nei jis man rūpi.
Kol Liepa kalbėjosi su broliu, toliau traukiau ir dėliojau iš maišų (ir poros dėžių) daiktus ant žemės. Augintinį labiausiai sudomino svetainės kampe pastatytas nežinomo katino narvas, skirtas kai kažkur keliaujant nori pasiimti kailiuotą padarėlį kartu, dar jis apėjo laipynę su miegama zona, kurios, atrodo, irgi skirtos katinui. Atrišau šalia jų stovintį maišą ir pamačiau daug augintinio žaislų, kaip: lazdelė su spalvotomis švelniomis plunksnomis, pilka pelė, plasmasiniai mėlynas ir violetinis kamuoliukai su varpeliais viduje ir pliušinė žuvis - karpio išvaizdos. Liepa nepasakojo, kad jų šeima turi katę.
,,Gal ji ruošiasi įsigyti katiną?", pamaniau ir žiūrėjau kaip Šansas kiša žilą snukį tarp žaislų ir juos uostinėja.
- O ho ho, kokių puikių žinių turiu! - strikinėdama pribėgo draugė.
- Na, sakyk.
- Atvažiuoja mano brolis! - sušuko, - sakė po poros minučių bus!
- Sveikinu, jis mums padės tvarkytis ar šiaip atvažiuoja pasėdėti?
- Pff, aišku, kad padės, - užtikrintai tarė, - beje, sakė nori su tavimi susipažinti...
- HAHAHA, prajuokinai, - pasakiau, būdama užtikrinta, jog draugė tik erzina, nes nori pripiršti man savo dvidešimtmetį brolį.
Pamačiusi, kad Šansui nuobodoka čia klausytis mūsų kvailų tauškalų, išeidinėjome įkvėpti gryno oro į kiemą. Bet tik atidarius daugiabučio duris į lauką, trenkiausi į didelę dėžę, nešama vaikino:
- Ou! - suaimanavau.
- Oj, aš tikrai atsiprašau, gal jums panele padėti?
Šansas pradėjo garsiai loti, o aš tik su kairia ranka laikau uždengusi savo veidą, nes jį, o ypač nosį gelia nuo skausmo.
- Ką jūs tokio kieto toje dėžėje nešate?
- Indus, o kur jūsų butas, aš jus palydėsiu.
- Ačiū nereikia.
Šansas dar vis lojo stovėdamas šalia manęs, o aš neišdrįsau pažiūrėti į vaikiną, kuris taip stengėsi man padėti.
- Jūs tuo tikra?
- Taip, ačiū už rūpestį.
Tai pasakiusi dideliais žingsniais praėjau pro brunetą, tai viskas ką spėjau pastebėti - jo plaukų spalvą ir atsidariusi laukujes duris kartu su vilkolakiu atsidūrėme ryškių spalvų augalijoje, taip sutinkančią mus gamtą. Pasivaikščiojom daugiausiai dešimt minučių ir, kai pamačiau, kad mano augintinis jaučiasi mieguistas, užlipau laiptais į esantį antrame aukšte savo butą, nuvedžiau Šansą, įpyliau ėdalo, vandens, atsisveikinau ir užrakinusi duris išėjau. Kur? Pas Liepą ir gal jau pasirodžiusį jos brolį.

- O! Pagaliau grįžai! - su džiaugsmu pasitiko naujoji kaimynė.
- Na, tai kur tavo brolis?
- Kažkur prieš dešimt ar daugiau minučių atėjo, atnešė šią pilną naujų indų dėžę ir dar va tas dvi, - parodė delnu ant virtuvės staliuko stovinčias dėžes su indų, stiklinių ir puodelių nuotraukomis ant jų. - Bet prieš tau ateinant išėjo...
,,Tai tas vaikinas, bandęs man pagelbėti yra Saulius. Iš šono atrodo mielas ir paslaugus vaikinas.", galvojau mintyse.
- Kur Šansas?
- Miega. Mano bute, - greitai atsakiau, kad kol nepamiršau ar neapsigalvojau užduočiau savo klausimą. - Gali parodyti Sauliaus, na, savo brolio nuotraukų?
Draugė, kuri prieš sekundę traukė iš maišo savo rūbus, dabar žiūrėjo į mano akis sustingusi, lyg bandytų įžvelgti jose ką turiu omenyje.
- Duok, padėsiu..., - supratusi, kad nevertėjo to klausti bandau pakeisti temą.
Draugė pradėjo kvatotis, net sudrebėjau iš išgąsčio.
- Kur tu jį sutikai? Prieš jam ateinant? Daugiabučio kieme?
- Aš atsitrenkiau į tavo indų dėžę jam ją nešant, - imdama iš jos rankų rūbus dėjau į spintą ir tyliai sumurmėjau jausdama raudonį, plintantį mano veidu.
- Aš tave pažįstu, tau jis krito į galvą!
- Eik tu, - pasakiau, pabaigusi dėlioti visus rūbus į spintą, - Aš jau einu namo, susitiksim ryt!
- Aha, - su didele šypsena veide atsakė Liepa, mananti, kad pavyks jos kvailas planas - suartinti savo geriausią draugę su savo broliu.
Ir kas gali to norėti? Koks to tikslas? Man vienintelis svarbus vyriškos lyties atstovas - juodasis vilkas, kad ir kaip tai keistai beskambėtų.
Kai įėjau į namo vidų, Šansas ramiai miegojo įsisukęs į savo minkštą guolį, o aš sugalvojau per tą laiką nuveikti tai, ką senokai dariau - atsisėsti ant plačios lango palangės, aplink kurią yra knygų spintelės ir paskaityti naują nusipirktą knygą.

22:25 išėjau pasivaikščioti kartu su juodžkiu po miestą.
Pro mane praėjo prisigėrę jaunuoliai ir sustoję užkalbino. Pastebėję, kad nekreipiame su augintiniu į juos dėmesio, pradėjo eiti mums iš paskos ir nuolatos kliedėjo nesąmones. Šansas, užuosdamas nuo jų sklindantį, jam daug kartų sutiktą policijoje alkoholio kvapą, įtartinai juos stebėjo atsisukdamas ir urzgė rodydamas sukastus dantis, sakančius atstoti.
Jei ne jis, nemanau, kad dabar gulėčiau patogioje savo lovoje, nes šuo užpuolė girtuoklius, kurie nesiklausė mano įspėjimų ir taip Šansas apsaugojo mane. Vienu metu, kai vienas iš jaunuolių greičiau už kitus artinosi prie mūsų aš paleidau šuns pavadėlį ir jis, pajutęs laisvę pasileido paskui vaikinus, kurie išsigandę bėgo atgal. Paskambinau policijai, su ja atvažiavo ir mano krikštamotė Austėja. Ji viską sutvarkė.