Šansas |TAISOMA

12 skyrius

2023 metai, gegužės 6 d., šeštadienis

Man jau šešiolika, o Šansui dvylika. Kodėl mes abu taip greitai augame? Negaliu pagalvoti ką darysiu be juodojo meškio.

Šiandien anksti ryte - 10:05 atvažiavome į kaimą su šeima, rytoj vakare išvažiuosime namo. Čia yra labai daug darbų, kai senelių namo teritorija tokia didelė, o senelis Kęstutis kuo toliau, tuo labiau nebeturi jėgų jos prižiūrėti... Kadangi šiandien +17 C°, bet yra šaltas vėjas, eisiu rauti žolynų tarp gėlių ir takelių, maudysiu Šansą ir apkirpsiu.
Prieš tai apsirengiau žalią džemperį su užrašu ,,Nike", ploną, languotą paltą, pilkus kaimo treningus, kurių būtų nebaisu išpurvinti ir rožinius kroksus. Pati stilistiškiausia kombinacija! Pasiemiau gertuvę vandens, nes tupint ant saulės šiltai apsirengus darosi karšta.
Išėjusi į lauką pradėjau imtis darbo. Pirma išroviau visas išlindusias tarp plytelių žoles ir nušlaviau žemes, o po to nenoromis užsiemiau ravėjimu tarp gėlynų. Pasižiūrėjau į telefoną, kuriame švietė skaičiai 11:23. Dar turiu valandą darbo ir eisiu valgyti močiutės pagamintų pietų.
Atkreipiau dėmesį į nuostabiai spalvotus augalus: agapantus, ,,angelo sparnus", bijūnus, burbulius, nasturtus, chrizentemas bei daug kitų.
Iškapsčiusi žolių šaknis iš po žemės pradėjau dairytis žolynų po gėlėmis ir radau. Piktžoles. Tai pati mano nemėgstamiausia žolė!

Pagaliau, iškentėjusi piktžolių dūrius į rankas, kurios su sodo pirštinėmis vis tiek liko neapsaugotos, galiu eiti į trobą žiūrėti kuo šį kartą pradžiugins močiutė.
Įeinu pro gryčios duris į vidų ir jau užuodžiu skanaus maisto kvapą. Virtuvėje matau ant stalo iškeptą lazaniją - SAVO MĖGSTAMIAUSIĄ PATIEKALĄ!
Aš, mama, patėvis, sesė Urtė, močiutė Rūta ir senelis Kęstutis - visi, valgome lazaniją su švelniu padažu šalia.

Kai pavalgiau ir pažiūrėjau į kabantį laikrodį virš virtuvės durų, pamačiau jog jau 12:45. Dabar jau galiu eiti maudyti Šansą - ko taip ilgai laukiau!
Išbėgusi į kiemą priėjau prie vilkolakio, nusegiau lenciuką ir nusivedžiau paėmusi už ankaklio iki už tvarto esančio sodo, kuriame ant žolės laukė pastatyta plati, baltos spalvos vonia su vandeniu.
O kaip priprašyti Šansą į ją įlipti? Bandau jį paimti į rankas, bet jis nesileidžia, lyg būtų senelių katė Nera, kuri, beje, pati nusiprausia.
Griežtai šūkteliu Šansui, kad klausytų manęs, o ne bandytų bėgti iš glėbio:
- Šansai! Stovėt! Klausyk! - ir įkeliu jį į vonią.
Šuo ramiausiai stovi, pagaliau. Pasiemu samtį vandens ir pilu ant jo ilgų juodų gaurų. Kai jis jau visas kiaurai šlapias pradedu trinti specialią augintiniams skirtą dušo žėlę.
- Meška, biški dar pakentėk, tuoj pabaigsiu tave maudyti ir galėsim eiti pabėgioti, - Pati nesuvokiau kodėl užsiminiau apie bėgiojimą,- na štai. Leidau jam iššokti iš vonios, kurios permatomas vanduo tapo pilkos spalvos. Šansas nusipurtė vandenį ir nubėgo tuoliau nuo manęs, kol aš bandžiau apversti sunkią vonią.

Senelis sakydavo:
,,Nepririštas šuo iš karto nuo tavęs pabėgs, Lile, ypač Šansas, juk jam labiausiai rūpi laisvė."
Tačiau matau, kad jis nesiruošia niekur bėgti. Jis tik stovi ir kvėpuoja iškišęs liežuvį žiūrėdamas į mane. Manau senelis klydo.