Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

1.

Vasario mėnuo Niujorke visada šaltas ir stingdantis. Lėtai einu naktinėmis gatvėmis, kurios spindi tūkstančiais šviesų. Tai nemiegantis miestas. O nemiega tik žmonės... Mirtingieji. Kurių čia daugiau nei aštuoni milijonai. Vieni skuba darban, kiti iš darbų, treti čia tiesiog gyvena gatvėse. O tokių nemažai- nemokama vakarienė. Kas jų ilgėsis? Niekas. Tad pasisotinu vienu iš benamių ir palieku jo kūną rytinei policijos duonai. Vampyrų čia nėra. Esame tik mudu su Leveretu. Ir gyvename čia jau šešerius metus. Dabar 2022-ieji. Covid-19 siaučiamas pasaulis. Kiekviena šalis apimta dvidešimt pirmo amžiaus maro. Net Juodoji Mirtis nebuvo apėmusi viso pasaulio kaip 2019-ais ją užėmė koronavirusas. Dabar žmonės nešioja kiaukes, kad apsisaugotų nuo šio viruso. O mums vampyrams tai į naudą- taip niekas nemato mūsų dantų. Bet medžiodamas nesivarginu sekti Mirtingųjų taisyklėmis. Šiąnakt aš būsiu jūsų Giltinė, o ne liga.

Praėjo vos savaitė nuo to laiko tai gavau Liubomiro žinutę. Nors tai tebuvo vienas sakinys- perskaičiau jį daugybę kartų. Ne, vis dar neatsakiau į ją. Su Leveretu mūsų santykiai vėl buvo tobuli kaip ir visada. Netroškau jų gadinti, bet Leveretas jau kelinta diena man kalė į galvą, kad atrašyčiau tam berniukui. Atrašysiu, tik nereikia manęs skubinti. Iš to sakinio neatrodė, kad mano pagalba jam tokia skubi. Šešis metus nė žodžio iš jo negirdėjau, o dabar staiga prisireikė manęs. Tad tikrai neskubėsiu atrašyti. Nelabai ir domino jo problemos. Gyvenu idilišką gyvenimą ir nenoriu vėl veltis į problemas. O ir nenoriu prikelti mirusių jausmų. Nors ir mirę, jie vis tiek lyg žarijos rusena. Taip, aš myliu Leveretą, bet žarijos nuo pastarųjų nuotykių rusena ir nieko negaliu pakeisti. Negaliu meluoti, jog jo pasiilgau ir širdis suvirpo pamačiusi tą žinutę. Bet prisiekiau galutinai nužudyti tą meilę.

Ėjau Bedfordo Aveniu Bruklyne link Bruklino kolegijos. Iš lėto krito snaigės ir taip vis gausino ir taip nemažą sniego sluoksnį. Niujorke visada sausy ir vasary ganėtinai šalta ir sniego per akis. Gerai, kad negaliu jausti to šalčio, nes turbūt neištverčiau. O dabar galėjau vaikščioti vien su plonu juodu paltu iki kelių, juodais ilgaauliais batais ir plonu tamsiai mėlynu šaliku, be pirštinių ir be kepurės. Kai tuo tarpu visi žmonės skubėjo namo apsisupę kailiais, storais šalikais ir pirštinėmis. Bet tik ne aš. Leidau jiems stebėti mane ir galvoti, kad esu beprotis. Jų mintys kėlė juoką.

Mes su Leveretu gyvenome Brukline ir čia dažniausiai medžiodavome. Dabar jis sėdėjo namuose prie kompiuterio bendraudamas su mūsų draugais, o aš medžiojau. Iš lėto sėlinau prie dar vieno benamio, kuris snaudė ant žemės susivyniojęs į storą audeklą. Labai greitai nutraukiau jo antklodę ir sučiupau už gerklės taip greitai, kad jis nespėjo nė dorai atsibusti, o aš jau leidau iltis į jo kaklą. Po kelių minučių jo niekam tikęs gyvenimas buvo baigtas. Aš esu teisėjas: kam mirti, o kam gyventi. Turiu nuspręsti kam gyvenimas tik kančia, o kas juo mėgaujasi. Leveretas taip nesirenka, o aš kreipiu dėmesį į tokius dalykus. Todėl dažniausiai medžioju benamius, nes jie jau neturi ko prarasti ir šiame pasaulyje tik vargsta.

Snaigės sukosi ratu man einant link namų. Mūsų namai buvo netoli Bruklino kolegijos, tad grįžau namo greitai. Išsipurčiau sniegą iš plaukų ir įžengiau pro duris. Leveretas tebesėdėjo prie kompiuterio. Nusivilkau paltą ir nusiaviau batus. Patraukiau link Levereto ir apkabinau jo pečius iš nugaros.

- Taigi nieko nenuveikei kol manęs nebuvo, mielasis.- prabilau.

- Bendravau su Drakula.- atsakė Leveretas ir atsisukęs pabučiavo mano lūpas.- Taigi... kol tavęs nebuvo Drakula sužinojo viską apie Liubomirą. Jis nori vėl grįžti pas mus...

- Mat kaip...- atsitraukiau nuo Levereto.- Galiu teigti, jog kažkur giliai širdyje tikėjau, jog jis grįš. Įdomu tik kas jį privertė taip padaryti.

- Drakula nežino. Nieko ir jis nežino. Tik tai, kad jis nori vėl būti paverstas vampyru.

- Aš šito nedarysiu.- prisėdau ant sofos ir susirišau plaukus.- Tegul pats Drakula tai ir daro.- pasiėmiau paliktą knygą ir atsiverčiau, kur buvau baigęs.