Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

10.

Tai buvo istorijos, kurias papasakojo Basteta mums. Visas galite rasti tiek knygose, tiek internete. Juk šiais laikais viską galimą rasti internete. Bet išgirsti istorijas iš Bastetos lūpų- visai kitas reikalas. Ji buvo sukurtas vėliau nei atsirado pasaulis, tad ir ji pati šitas istorijas girdėjo tik iš kitų dievų.

Mums besiklausant Bastetos grįžo Leveretas su Lielais Murza. Jie užtruko visai nedaug laiko ir grįžo sveiki ir gyvi. O tai reiškė, jog joks vilkolakis jų neužpuolė. Lielais Murza ant stalo priešais mus padėjo iš maišo ištrauktą mandragoros šaknį. Kaip ir mituose pasakojama- ji iš tikrųjų buvo panaši į mažytę žmogaus figūrėlę. Lyg koks homunkulas, tik negyvas ir nebejudantis. Realybėje tai tebuvo šaknis, kuri tikrai nečypė ir neklykė kaip Hario Poterio knygoje. Tai buvo tiesiog balta į žmogų panaši šaknis. Nežinojau, kad tokie įdomūs augalai auga visai šalia mūsų pilies. Lielais Murza papasakojo, jog ši šaknis yra nuodinga žmonėms, tačiau juk mes ne žmonės. Tačiau ji puikiai padeda astralinei kelionei ir Basteta užtikrino, kad Akh greičiau atsiskirs nuo kūno. Visi augalai buvo labai svarbūs mūsų gėrimui. Tačiau iš karto neketinome ruošti gėrimo. Katrina su Cezarijumi norėjo morališkai nusiteikti tam, kas jų laukia. O belaukiant jų nuosprendžio buvo kitokių reikalų. Pirmiausia Liubomiras. Basteta sutiko jį paversti vampyru, o Liubomiras irgi su tuo sutiko. Nors galvojau, jog jis labiau troško, kad tai padaryčiau aš. Tačiau šito aš tikrai netroškau daryti. Basteta mane išgelbėjo nuo klausimų ir atsakymų ir jos sprendimas pasirodė tinkamiausias.

Liubomiras nusprendė, jog nori privatumo ir jie užsidarė su Basteta tolimame pilies kambarys, kad jo skausmų riksmai mūsų netrukdytų. Nors jis puikiai žinojo, jog mes vis tiek girdėsime nesvarbu kur pilyje jis besirastų. O kol Basteta jį vertė vampyru, mes sėdėjome salėje ir jų laukėme. Kas galėjo pagalvoti, kad jis grįš ir antrą kartą gyvenime norės ištverti tokius pasikeitimo skausmus. Bet aš turbūt būčiau padaręs tą patį, nes čia mano šeima ir draugai. O Liubomirui ne itin sekėsi mirtingųjų pasaulyje. Leveretas tyliai grojo pianinu, bet mes vis tiek girdėjome Liubomiro klyksmus. Tačiau niekam nė raumenėlis nesuvirpėjo, net man. Visi esame tai perėję ir žinome, jog skausmas kai kūną palieka Ka yra laikinas. Po jo skausmo daugiau niekada nejusi. O kartais tai to labai norisi.... kai dvasinės kančios tampa nebepakeliamos norisi fizinio skausmo, kad jas numalšinti. Nebent paprašyti Cezarijaus, kad įkąstų, bet jis to niekada nedarytų. Cezarijus buvo labiau šuniukas negu vilkas. Mačiau kaip daug jam reiškia Katrina. Tai ta meilė, kurios jis ieškojo visą savo nemirtingą gyvenimą. Ir dėl tos meilės yra pasiryžęs keliauti pas Apepą bei stoti jam į akis. Ar aš tą padaryčiau dėl Levereto? Turbūt taip. Kaip toje dainoje: „Ты у меня в крови, ты просто пойми".Leveretas mano kraujyje, o aš jo kraujyje. Mus sieja ypatingas ryšys. Toks ryšys, kokio nenoriu su Liubomiru.

Po pusvalandžio į salę pro duris įžengė grakščioji Basteta ir Liubomiras. Jo skruostų nebepuošė raudonis, nebegirdėjau jo širdies plakimo ir jam nusišypsojo išvydau iltis. Jis vėl buvo vampyras. Toks kaip ir mes. Vėl... Bet tai buvo jo pasirinkimas. Visą gyvenimą jis darė pasirinkimus pats, išskyrus tai ką padarė Virgilijus, tad jei toks jo noras...

- Sveikas sugrįžęs į Nemirtingųjų pasaulį.- tariau su šypsena.- Gaila, kad tam reikia pereiti tokias kančias.

- Aš buvau tam pasiruošęs, tad buvo gerokai mažiau kančių nei pirmą kartą.- atsakė Liubomiras.- Dabar nebereiks vartoti testosterono- dabar aš esu aš. Mano svajonė išpildyta ir galiu toliau gyventi.

- Tuomet turi išgerti pirmą kraują.- sušuko Drakula ir nuėjo paimti nuo baro savo sukurto kraujo atitikmens.

Liubomiras nurijo pirmus kelis gurkšnius ir paprašė dar. Stebėjome jo jauniklio alkį. Aišku jis puikiai suprato, kad dabar bus nepasotinamas ir teks grįžti prie medžioklės.

- Buvau užmiršęs jo skonį.- tarė Liubomiras apsilaižęs lūpas.- Turbūt tai dar vienas dalykas, kurio pasiilgau. Nors būdamas žmogus išragavau tiek mirtingųjų patiekalų, bet kraujas matyt jau buvo mano vienintelis maistas... labai jo pasiilgau.

- Turėsi teisę jį gerti dabar kiek norėsi, juk vėl esi jauniklis.- tarė Katrina.

- Noriu prisiminti medžioklę.- Liubomiras atidavė taurę Drakulai.- Fransua, ar pamedžiosi su manimi?

Kaip galėjau atsisakyti? Sutikau. Teko palikti visus pilyje ir išvykti į miestelį. Buvau jau apie vidurnaktis. Liubomiras būdamas jauniklis jau galėjo skristi, nes Bastetos kraujas galingiausias iš visų vampyrų. Jis puikiai prisiminė kaip tą daryti. Atrodė, jog niekur nebuvo dingęs tiek metų.

Braną pasiekėme per kelias minutes. Miestelio šviesos nutvieskė gatves, kuriose buvo lėbaujančio jaunimo. Senyvi žmonės dar atsiminė pasakojimus apie vampyrus ir Drakulą, tad nekišo nosies naktį į lauką. O jaunimo kraujo mums ir reikėjo- jis stipriausias. Dauguma jaunimo vaikščiojo grupelėmis. Bet mes ieškojome porelės: vienas man, kitas Liubomirui. Laimei užtikome du įsimylėjėlius. Dabar jie mirs kaip Romeo ir Džiuljeta- kartu. Jie karštai bučiavosi ir glamonėjosi ten, kur nešvietė šviesos. Aš čiupau vaikiną, o Liubomiras merginą. Buvo gera vėl pajusti tą sūrų ir karštą bei tirštą skystį slenkant gerkle žemyn, o tada pasklindant venomis. Liubomiras tuo irgi mėgavosi.

Palikome juos kartu susiglaudusius. Tegul ryte policija aiškinsis kur dingo jų kraujas ir kodėl mirė kartu. Kvaili mirtingieji ir tiek. Po dar kelių tokių naktinėtojų, pasukome atgal į pilį. Nors naktis ir buvo šaltoka, mes nejutome to taip kaip jaučia mirtingieji. Grįžome pasivaikščiodami ir Liubomiras papasakojo visokių istorijų iš studijų laikų. Buvo tikrai juokingų ir keistų. Grįžę į pilį nuėjome į salę pas visus. Basteta pasitiko ir apkabino Liubomirą bei mane.

- Kaip sekėsi medžioklė?- paklausė ji.

- Kaip niekad gerai.- atsakė Liubomiras.- Buvau pasiilgęs to adrenalino ir žmogaus kraujo. Mano vieta visada buvo tarp jūsų. Tik turėjau pabūti žmogumi, kad įgyvendinti savo pokyčius.

- Tikiuosi daugiau negrįši pas žmones.- tarė Basteta.

- Daugiau ten nebeturiu jokių reikalų.- nusišypsojo Liubomiras.- Išskyrus Domantą.

- Jis žino, kad tu buvai vampyras?- paklausė Cezarijus.

- Žino...- atsiduso Liubomiras.- Žinau, nusižengiau mūsų įstatymas ir išdaviau mirtingajam apie mus...

- Tuomet privalai jį paversti vampyru.- rimtai tariau.- Gali vykti jį atsivežti.

Liubomiras palinksėjogalva ir paliko kambarį. Nors Basteta ir buvo viršiausia, aš tebebuvau karaliusir turėjau teisę jam įsakyti. Tai, kad Domantas tiek laiko žinojo apie musvisus- buvo negerai. Liubomiras pasielgė neatsakingai ir vaikiškai. Na...svarbu, kad niekas daugiau nesužinojo ir Domantas tikriausiai niekam tonepasakojo. O jis bus pirmasis Liubomiro jauniklis. Pats nesu irgi sukūręs kitovampyro, nes niekada nemačiau tam reikalo. Tai ypatingas momentas... intymus irmistiškas.

Filipas Kirkorovas- Ты у меня в крови (2020)