Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

Natašos ir Olgos istorija

Ėjo 866- ieji metai. Mes su Olga gyvenome dabartinės Maskvos apylinkėse. Tuo metu šita vietovė dar neturėjo dabartinio pavadinimo. Ir mes nebuvome rusai. Mūsų tauta vadinosi- meriai. Ir kalbėjome merių kalba, kuri dabar jau išnykusi ir ko gero tik mes su Olga galime ja kalbėti. Mūsų tauta susimaišė su rusais tik 13-ajame amžiuje. Tad mes su Olga nesame rusės. Mes merės.

Mūsų tautos mėgo gyventi ant upių krantų. Tad ir mūsų kaimelis egzistavo ant Maskvos upės krantų, kuri tada vadinosi Mustajoki, merių kalba reiškianti „Juodoji upė". Ir mūsų vardai tuomet buvo kitokie. Aš buvau Ilta, o Olga buvo Ailana. Vardus pasikeitėme į rusiškus kai grįžome į savo tėviškę po kelių šimtų metų. Bet apie tai vėliau.

Aš gimiau 843-ais gegužės 8-tą, o Olga gimė 842 rugpjūčio 3-ią. Nuo vaikystės mes draugavome, nes mūsų šeimų trobos buvo šalia viena kitos. Nuo mažens pabėgdavome į laukus ir artimiausią mišką. Ten žaisdavome slėpynes ir pasakodavome viena kitai įvairias istorijas. Jautėme lyg būtume sesės, tačiau ši idilė netruko amžinai...

Būdamos paauglės pajutome kitokius jausmus viena kitai. Tai buvo kai kas daugiau nei seserystė ir draugystė. Olgoje mačiau bręstančią jauną moterį, kurios apvalumai mane ėmė žavėti. Olgos žvilgsnyje mačiau taip pat kitokius jausmus. Ir tie vaikystės žaidimai pasikeitė. Pirmą kartą mūsų lūpos susiliejo kai miške rinkome grybus vakarienei. Man Olga buvo gražiausia moteris pasaulyje. Olga buvo juodaplaukė ir rudaakė. Jos plaukai siekė juosmenį ir buvo tiesūs it styga. Akys didelės ir kupinos kažkokios paslapties, kaip vėliau sužinojau ta paslaptis ir buvo, kad ji man jautė tą patį. Aš buvau kitokia: mano plaukai buvo taip pat ilgi ir siekė juosmenį, bet jie buvo beveik balti, o mano akys taip pat buvo rudos. Pirmoji mūsų naktis tuomet dar neįvyko, nes buvo ruduo ir gan šalta, kad praleisti lauke tiek laiko. Tačiau to bučinio neužmiršome...

Atėjus vasarai vėl eidavome į miškus rinkti uogas ir žoleles kaimo šamanei Kati. Tačiau tą šiltą vasaros dieną mums žolės ir uogos nerūpėjo. Mums buvo jau apie 18 metų. Tuomet laikas buvo skaičiuojamas kitaip negu dabar.

Padėjau krepšelį ant žemės ir švelniai ranka perbraukiau Olgos skruostą. Ji nesipriešino. Jaučiau jos mintis, nors ir negalėjau jų skaityti. Tarp mūsų jau tada buvo keistas antgamtinis ryšys. Užkišau jos plaukų sruogą už ausies ir švelniai priglaudžiau savo lūpas prie jos lūpų. Ji kvepėjo avietėmis, kurias rinkome, nes slapčia jas valgė. Liežuvių pravėriau jos lūpas ir perbraukiau per dantis. Ji pravėrė savo burną ir mūsų liežuviai susitiko pirmą kartą. Jaučiau koks jis karštas ir drėgnas. Nepajutau kaip mano viena ranka ėmė glostyti jos šilkinius juodus plaukus, o kita palietė jos sėdmenį... stangrų ir apvalų. Olga buvo apdovanota geresniais apvalumais negu aš. Mūsų liežuviai šoko nedrąsų ir lėta šokį kol jos lūpos dantimis sugriebė mano apatinę lūpą ir ėmė ją čiulpti.

Nutraukusi jos alkaną bučinį pažvelgiau į jos juodas nuo aistros akis ir sušnibždėjau jai „myliu tave". Ji atsakė tą patį. Nusišypsojau ir paliečiau jos pečius. Pirštų galiukais lėtai nusmaukiau jos lininės suknelės rankovę ir pabučiavau jos petį. Smaukiau žemyn jos suknelę nenorėdama suplėšyti, nes dar laukė kelionė namo. Jos didelės krūtys pasidavė audiniui ir iš jo išsilaisvino. O speneliai jau buvo sustandėję nuo aistros ir gaivaus vasaros vėjelio. Pati pajutau maudimą tarp kojų ir karštą drėgmę slystančią šlaunimis. Vaizdas prieš mano akis buvo dieviškas. Ji atrodė kaip pati mėnulio deivė Kuu. Pasilenkiau prie jos krūties ir liežuviu lyžtelėjau rožinį spenelį. Olgos aimana neleido sustoti, ji kvietė tęsti tai ką pradėjau. Lūpomis apžiojau jos spenelį ir įtraukiau į savo burną, Olga mano rankose suspurdėjo ir supratau, kad jai tai patinka ne ką mažiau negu man. Kita ranka pirštais žaidžiau su kitu jos speneliu; tai lėtai suspaudžiau, tai lėtai paleidau ir kartojau viską iš naujo...