Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

Badri istorija

Gimiau 1438-ais metais rugsėjo 1-ą dieną Tbilisyje, Sakartvele. Tada mano šalis vadinosi Gruzijos karalyste. O Tbilisis buvo klestintis miestas. Kaip ir visur Renesansas buvo turtingas meno ir mokslo. Norėjau tapti dailininke, bet moterims nebuvo lemtis mokytis šio amato tad paslapčiomis piešdavau ir slėpdavau piešinius po lova.

Tačiau kai sulaukiau 15- os tėvai nusprendė mane ištekinti už nepažįstamo vyro. Buvo 1453-ieji. Savaime suprantama aš tam priešinausi, bet tėvams buvo nusispjauti į mano maldavimus. Tad naktį prieš pat vestuves susikroviau daiktus: kelis rūbus ir savo piešinius. Paslapčiomis išvykau iš namų pavogusi tėvo geriausią asilą. Kur vyksiu nežinojau, bet patraukiau link Baku. Kelionė nebuvo lengva... Manęs laukė pavojai, kalnai, upės, ežerai, bet po ilgos kelionės pasiekiau Baku be jokių bėdų. Buvau išvargusi, bet neketinau stovėti vietoje. Pardaviau asilą ir gavau užtektinai pinigų pakliūti į laivą plaukiantį Kaspijos jūra į Turkmėnbašį. Per istorijos laikotarpius žinomą kaip Kyzyl-Su ar Šagadamą. Tuomet tai buvo mažytis uostas, bet nuo ten pradėjau kelionę į Indiją. Nusprendžiau, jog ten bus geriausia pasislėpti nuo tėvų, nes jie manęs taip toli tikrai neieškos ir nė neįtars esant.

Už likusius pinigus nusipirkau kupranugarį ir šiek tiek maisto. Pradėjau dar ilgesnę ir sunkesnę kelionę per Turkmėnistaną ir Iraką. Tuomet ir Sakartvelas ir Turkmėnistanas ir Irakas priklausė Timūridų imperijai. Buvo dvi sostinės Samarkandas ir Heratas, bet jie buvo man ne pakeliui. Mano tikslas buvo Bandaro Abaso uostas, iš kurio ketinau plaukti į Indiją. (Taip, tas pats uostas, iš kurio išplaukė mano kūrėja Elnura ir Feruza į Indiją). Visą neišpasakytai ilgą kelionę išmokau vogti iš keliautojų, kurie nebuvo ginkluoti, kol galop pati pasivogiau kalaviją ir jo pagalba galėjau pulti ir ginkluotus vyrus. Žvaigždės man buvo palankios! Taip gaudavau ne tik maisto, ginklų, bet ir sugebėjau prisigrobti audeklų ir papuošalų, kuriuos pardavinėjau ar mainiau į maisto produktus pakelės kaimeliuose ir miestuose. Nors buvau mergina, bet tėvas mane buvo išmokęs apsiginti. Tad pasitikėjau savimi, kad pulti keliautojus. Kitos išeities neturėjau: arba žudyti, arba pačiai mirti iš bado.

Galop pasiekiau Bandarą Abasą. Turėjau pakankamai pinigų išsipirkti vietą laive į Mumbajų, kuris priklausė tuomet Gudžarato sultonatui, kurį valdė Ahmadas Šahas II. Aukso turėjau dar iki soties tad įsigijau nedidelį namuką miesto centre. Taip įsikūriau Indijoje iš vogtų pinigų. Nemokėdama kalbos buvau niekam nereikalinga tad nuėjau į vietinę mokyklėlę, tačiau kadangi buvau mergina- manęs niekas nepriėmė ir išgynė lauk. Tačiau mano tikslas buvo išmokti kalbą....

Vieną naktį nusliūkinau į tą mokyklą ir įlipau pro langą. Savaime suprantama ten nieko nebuvo ir be vargo pavogiau tiek knygų tiek galėjau panešti. Parsinešusi namo ėmiau jas vartyti, bet nieko negalėjau suprasti. Viskas buvo parašyta Hindi arba sanskrito kalbomis. Pirmiausia įsidarbinau šokėja nedideliame teatre, ten mokytoju dirbo hidžra... sunku apibūdinti šį terminą... tai gali būti ir translyčiai ir interseksualūs ar eunuchai. Mano laikais tai buvo eunuchas, kuris rengėsi kaip moteris ir mokė merginas šokti tradicinius indų šokius. Mūsų laikais tai būtų translytė moteris. Pas ją nusinešiau savo knygas ir paprašiau mane išmokyti pirmiausia abėcėlės. Ji su dideliu džiaugsmu ėmė man padėti skaityti mano knygas. Taip pamažu išmokau kalbą. (O po daug metų sugebėjau perskaityti Mahabharata originalo kalba. Kurioje radau translytį vyrą Šikhandį.)

Pradėjo keletas metų. Buvo 1464-ieji. Man buvo 23-eri. Mokėjau profesionaliai šokti vietinius šokius Raas, Bhavai, Tippani bei daugelį kitų. Tačiau visi keistai į mane žiūrėdavo, jog neturiu vyro. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio.

Vieną naktį buvo itin karšta. Miegojau prie atviro lango, užuolaidos plaikstėsi vėjyje. Nubudusi išgirdau kažkokį šlamesį. Bet vėl užmigau, tačiau mano miegas netruko ilgai. Atmerkusi akis pamačiau juodaplaukę moterį savo kambaryje. Kadangi mokėjau apsiginti ir prie lovos nuolatos laikiau kalaviją- griebiausi jo ir užsimojau, bet moteris jį sustabdė ranka. Baimė mane sustingdė akimirksniu. Ji nusviedė mano kalaviją į kitą kambario pusę ir per sekundę apsidūrė šalia manęs ir sugriebė mano gerklę ranka. Nė nepajutau kaip ji suleido dantis į mano kaklą. Bandžiau rėkti, bet iš gerklės nepasigirdo joks garsas. Jaučiau kaip ji čiulpia kraują. Dachanavar! Bandžiau ją nustumti nuo savęs, bet buvau per silpna ir mano jėgos tik dar labiau silpo. Kol galop aptemo sąmonė ir pamačiau kaip jos veidas vėl iškilo priešais mano akis. Tuomet mačiau kaip ji persikando savo riešą ir pridėjo man prie lūpų. Tas jausmas, kai jos kraujas suvilgė mano lūpas, sunkiai nupasakojamas. Pajutau jėgų antplūdį ir liežuvių palaižiau jos žaizdą. Netrukus ėmiau čiulpti jos kraują ir įgyti vis daugiau galių. Pagalvojau galbūt dabar galėsiu ją užpulti, bet labai klydau...

Po kelių minučių mano vidurius ėmė raižyti nepakeliamas skausmas, kuris ėmė plisti į rankas, kojas, krūtinę bei galvą. Apsirėmiau į sieną ir ėmė rėkti, po to nuslydau ant žemės ir susigūžiau į kamuoliuką, bet skausmas nesiliovė. Atrodė, jog degčiau ugnyje gyva, bet be karščio pojūčio. Tai netruko gal kelias minutes, bet man atrodė kelios valandos. Tuomet nieko nebeprisimenu, nes netekau sąmonės.... Atsibudau būdama tokia pati kaip mano užpuolėja. Ji pasilenkė ir padavė man ranką.

- Aš Elnura.- tarė ji hindi kalba.- Dabar tu tokia kaip ir aš: vampyrė.

- Kas?- tai buvo pirmi mano žodžiai šiame naujame gyvenime.

- Tu dabar tokia pati kaip aš, Badri.- Elnura man nusišypsojo.- Norėjau pažiūrėti ar man pavyks sukurti kitą vampyrą taip kaip sukūrė mane. Ką gi, man pavyko.- ji nusijuokė.

- Aš dabar esu dachanavar?- atsistojau nuo žemės. Naktinis pasaulis aplink įgavo dabar kitokių spalvų.

- Tavo kalba dachanavar, o mano vampyrė. Eime. Kadangi žinau, kaip jaučiausi pati tapusi nakties gyventoja: žinau kad tau reikia kraujo. O Bombėjus pilnas šviežienos.

Ji išsivedė mane į naktinį Bombėjų. Vampyrės akimis mačiau tiek daug šviesų languose, galėjau matyti net tolumoje degančias žvakes, girdėjau balsus žmonių tolimuose namuose ir užuodžiau tiek daug kvapų. Pirmoji mano medžioklė buvo sėkminga, nes jau mokėjau apsiginti, o medžioti tas pats kas pulti. Tik šiuo atveju naudojau ne kalaviją, o savo naujas iltis. Po medžioklės Elnura mane parsivedė į savo didžiulius namus, kur kieme ošė keletas Ylang Ylang medžių. Kaip gerai užuodžiau jų kvapą! Jis svaigino labiau nei galėjau užuosti kai buvau žmogus. Prieangyje stovėjo kita juodaplaukė moteris su mėlynu sariu. Tai buvo Feruza. Elnura mus supažindino. Sužinojau, jog jos pora. Tą naktį jos papasakojo kaip pabėgo iš Samarkando ir išplaukė iš to pačio uosto kaip ir aš.

Karstų jos neturėjo. Mes miegojome rūsyje ant gultų. Taip apsigyvenau pas Elnurą ir Feruzą. Su jomis gyvenau labai ilgai. Kelis šimtus metų. Išmokau visko ką turi žinoti vampyras. Tad įsidrąsinusi ėmiau medžioti vis toliau nuo Indijos. 1558-aisiais Kinijoje paverčiau vampyru jauną vaikinuką Shi Wang. Tik apie 1920-uosius nusprendžiau grįžti atgal į Sakartvelą. Atsisveikinau su Elnura ir Feruza ir palikau namus. Pinigų gavau iš savo kūrėjos tad nusipirkau nedidelį namuką kalnuose netoli Tbilisio, kur gyvenu iki šiol. 1945-ais medžiojau Latvijoje, kai klajojau po mišką, ten užtikau Agniją. Neužpuoliau juos. Mes kalbėjomės kelias valandas prie laužo apie jos šeimą, kurie žuvo koncentracijos stovykloje ir man jos pagailo. Ji buvo vienui viena miške jau kuris laikas ir jai grėsė įvairiausi pavojai. Pasiūliau jai tapti vampyre. Ir ji sutiko. Jai nebuvo ko prarasti. Taip parsigabenau ją namo į Tbilisį. Na, o 1977-ais medžiojau Lietuvoje, mažame miestelyje pavadinimu Kuršėnai. Tą naktį pamačiau jauną merginą ant tilto. Netoliese medžiojo Virgilijus. O aš jau buvau prisiklausiusi, koks jis žiaurus, tad nusprendžiau ją paversti vampyre idant Virgilijus jos nenukankintų. Taigi jos laukė mirtis... arba nuo mano dantų, arba nuo Virgilijaus. Kai puoliau prie Eglės, ji išsigandusi ėmė ir šoko į Ventą, bet aš ją nutvėriau ir išgėriau jos kraują, po to sugirdžiau savojo. Nuo to karto Virgilijus daugiau nesiartino link jos nors abu gyveno vienoje teritorijoje. Mes vampyrai neveltui esame Bastetos palikuonys. Mes kaip katės giname save teritoriją ir medžiodami savo grobiu su niekuo nesidalijame.

Taip sukūriau trisvampyrus- iš gailesčio. Išgirdusi apie Liubomirą iš karto atvykau pas Drakulą,nes Indijoje esu sutikusi daug tokių kaip jis. (Tik jie nebuvo vampyrai).Niekada nesigailėjau tapusi vampyre, net nepykau ant Elnuros. Per tiek metųišmokau kelias kalbas, patobulinau savo piešimo įgūdžius. Bet labiausiai manpatinka keliauti ir kautis kalaviju. Mes su Drakula visada susitikę pakovojam.Taip pat kolekcionuoju įvairių amžių ir kultūrų ginklus, kuriuos laikau savonamuose. (Įsigijau didžiulį namą Tbilisyje, kad tilptų visa kolekcija). Tadtokia ta mano istorija.