Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

11.

Liubomiras grįžo su Domantu kitos dienos vakare. Iš išvaizdos jis neatrodė niekuo ypatingas, tačiau gan aukštas vyrukas. Susėdome visi prie didžiojo stalo salėje. Drakula su Everli, aš su Leveretu ir Lielais Murza, Katrina su Cezarijumi, Liubomiras šalia Domanto, o Basteta su Kiunajier atokiau. Ir pradėjome klausytis Domanto. Jis mokėjo rusiškai, tad nebuvo reikalinga Liubomiro, kaip vertėjo, pagalba.

Domantas Radzevičius buvo lietuvis gidas Kaune tapęs istorijos mokytoju. Keistas ir sunkiai suvokiamas individas. Nešiojo akinius ir ilgus juodus garbanotus plaukus bei visada su keista skrybėle. Skaitė keistas istorines knygas, kurias Drakula būtų įmetęs į židinį. Bet jis buvo laimingas gyvendamas tokį keistą žmogaus gyvenimą. Nebuvo kvailas, bet buvo toks religingas, kad galėjo vietoj gido tapti kunigu. Mus visus stebino toks Liubomiro pasirinkimas jį paversti vampyru. Domantas mūsų tarpe buvo balta varna. Bet mes nė vienas neturėjome teisės jo teisti. Mes Bastetos vaikai- neteisiam.

Domantas mums papasakojo apie savo darbą. (Kurio jis daugiau netęs... nebent galės apsimesti gidu medžioklėje). Taip pat papasakojo, kad su Liubomiru vėl susitiko graikų restorane „Rhodos". Tame pačiame, kuriame jį sutikome pirmą kartą. Liubomiras jį jau pažinojo ir jie ėmė bendrauti. Laikui bėgant Domantas daug padėjo Liubomirui siekiant savo tikslų. Taip tarp jų užsimezgė draugystė ir Liubomiras jam papasakojo apie tai, kad buvo vampyras. Domantas gan ramiai ir rimtai priėmė šią žinią. Kas nebūdinga mirtingiesiems. Gal tai buvo ženklas, kad jam verta būti tarp mūsų.

Iškamantinėję Domantą iki smulkmenų palikome jį pasikalbėti su Liubomiru. Tegul nusprendžia kada nori atlikti virsmą. Tikiuosi jau rytoj vakare. Mane nervino, kad mirtingasis žino apie mus. Taip jaučiausi ir kai Everli dar buvo žmogus. Mes su Leveretu nuėjome į vieną iš balkonų. Siautė pūga ir buvo šalta. Šalta taip kaip gali jausti vampyras. Stebėjau kaip sukasi snaigėsi vėjyje. Galėjau matyti kiekvieną snaigę ir kokios jos skirtingos buvo. Leveretas apglėbė mano pečius ranka ir pabučiavo į skruostą.

- Tavo ledinis bučinys.- tariau pašnibždom.

- Kaip ir tavo ledinis skruostas, mielasis.- šyptelėjo Leveretas.- Kaip ši ledinė naktis. Žiema Rumunijoje visada buvo kažkuo stebuklinga.

Leveretas uždarė balkono duris ir pasuko senovinį raktą. Nereikėjo skaityti minčių, kad žinočiau, ką jis galvoja. Ištiesiau ranką ir prisitraukiau jį prie savęs. Mano lūpos prisilietė prie šaltų jo lūpų. Šaltesnių nei visada. Sniegas kaupėsi balkono kampuose ir sukosi aplink mūsų kūnus.

Ant pirštų galiukų sukau jo šviesias garbanas. O jo rankos jau glamonėjo mano sėdmenis. Pasidaviau aistringam bučiniui šioje pūgoje, kuris buvo karštesnis nei pragaro liepsnos. Gal ir ne fiziškai, bet visomis kitomis prasmėmis mes liepsnojome aistros sūkuryje viduryje sniego ir žvarbaus vėjo. Drebančiais pirštais atsegiau jo marškinių sagas, o jis padarė tą patį su manimi. Švelniai pastūmiau jį ant susidariusios sniego pusnies ir atsisėdau ant jo. Vėl susiradau jo lūpas ir leidau jo liežuviui ištyrinėti mano burną. Suvėliau jo plaukus beglamonėdamas jo garbanas ir pamažu atsegiau jo diržą. Mano ranka įslydo už jo trumpikių kraštelio ir susiradau jo pasididžiavimą. Jis jau buvo pasiruošęs man ir lėtai nuslydau žemyn žiūrėdamas į jo mėlynas akis. Leveretas šypsojosi. Lūpomis prisiliečiau prie pat jo galiuko ir lyžtelėjau. Viską dariau erzindamas jį... lėtai ir su pertraukomis. Atsargiai iltimis braukiau per visą jo ilgį ir jutau kaip Leveretas virpa nuo kiekvieno brūkštelėjimo. Įsivaizdavau, jog tai ledinukas ir sukau ratus liežuviu pamažu apžiodamas visą jį. Atsargiai ištraukiau jį iš burnos ir vėl pakartojau tą patį veiksmą. Levereto plaukai jau buvo apsnigę, o akys užmerktos iš pasitenkinimo, vien tik jo blakstienos virpėjo kaip ir rankos ant mano galvos.

Kai baigiau jį maloninti, Leveretas prisitraukė mane artyn ir apdovanojo bučiniu. Tuomet atsistojau ant kelių ir gundančiai nusitraukiau kelnių diržą. Nutraukiau kelnes bei apatinius. Leveretas atsistojo ant kelių ir pliaukštelėjo man per užpakalį bei leidausi jo pastumiamas ant snieguoto akmeninio balkono grindų. Jo drėgni nuo sniego pirštai perbraukė mano išangę ir netrukus pajutau jį savyje. Mano rankos paskendo sniego pusnyje kai jis prisiglaudė prie mano nugaros. Nesusivaldžiau neišleidęs aimanos iš savo lūpų. Jo judesiai mane artino prie kulminacijos.

Pasiekę malonumų viršūnę kritome į sniegą. Nenorėjau, kad šis momentas baigtųsi. Troškau čia gulėti amžinai. Leveretas pabučiavo mano lūpas ir atsistojo pasiėmęs marškinius. Pasekiau jo pavyzdžiu ir prieš atrakinant balkono duris dar kartą jį apdovanojau bučiniu. Tai buvo nuostabi naktis. Nusipurtėme sniegą iš plaukų ir Leveretas atrakino duris. Leido man pirmam grįžti į pilies vidų.

V—V

Grįžę į salę radome jauLiubomirą ir Domantą. Jie pasakė, jog jį pavers vampyru kitą naktį. Nudžiugau.Pagaliau nebebus žmonių tarp mūsų. Kai vakarienė vaikšto aplink- jausmasnekoks, nes mes galime jausti žmonių kraują ir jį užuosti. Tad tam reikiasusitvardyti. Tik įdomu kiek ištvermės turi dabar Liubomiras, kad darneužsipuolė savo draugo. Tegul Domantas džiaugiasi, kad netapo vakarienevampyrų pilnoje pilyje.