Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

4.

Vakaras su Katrina ir Cezarijumi praėjo įdomiai. Sužinojau apie Katriną negirdėtų dalykų ir galėsiu įdėti jos istoriją į mūsų kronikų knygą. O šiąnakt laukė susitikimas su Liubomiru. Šešeri metai... tiek laiko jo nemačiau ir net nežinau ką jis veikė visą šitą laiką. Be to jis turėjo pasikeisti dėl hormonų vartojimo. Ar tai tebebus tas pats Liubomiras ar kitas asmuo, nežinau. Net negaliu teigti, jog jo laukiau. Paskutinis kartas kai jį mačiau buvo liūdnas ir skausmingas. Ar tebejaučiu jam meilę? Abejoju. Abejoju ar iš vis galiu ką nors šilto jam jausti, bet jei jis grįžta pas mus- teks pakęsti. Meilė virto tiesiog pakentimu. Būtent dėl to ir neketinu jo versti vampyru- nenoriu jokio ryšio su juo. Įdomu, kodėl jis nusprendė grįžti? Juk gavo žmogaus gyvenimą, kurio visada troško. O dabar vėl veržiasi čia.

V—V

Laukiau Liubomiro traukinių stotyje ir stebėjau pravažiuojančius traukinius. Stotyje žmonių nebuvo daug, o lauke lengvai snigo. Galvojau ne tik apie Liubomirą, bet ir apie artėjantį karą Ukrainoje. Girdėjau, jog Nataša su Olga jau persikraustė pas Drakulą bėgdamos iš Rusijos. Jau ne pirmas kartas kai jos bėga iš tėvynės. Ar šis karas virs į pasaulinį? Drakula šito neatsakė. Bet jis prasidės šio mėnesio pabaigoje.... žus žmonės... Vėl. Vėl karas. Būti vampyru galbūt ir yra užknisantis dalykas, nes turi pergyventi visus karus. Jei ne karai gyventi būtų daug lengviau. Taip begalvojant sustojo Liubomiro traukinys iš Varšuvos. Jam teko persėsti Varšuvoje. Dairiausi kada jis išlips. Ir tada pamačiau Jį... Jo šviesūs plaukai buvo kiek ilgesni, skruostus, smakrą ir viršutinę lūpą puošė trumpi ūsai ir barzdelė. Jo žandikaulio linija buvo kiek kampuotesnė, antakiai tankesni, o akys vis dar vėrė savo žaluma. Vilkėjo pilku paltuku panašiu į Edvardo Kaleno, džinsais ir Lietuvos spalvų šalikų. Paskui save tempėsi du nemažus lagaminus. Pamatęs mane sustojo ir ištiesė ranką. Ištiesiau savąją ir nestipriai paspaudžiau.

- Liubomirai....

- Fransua.- jo balsas buvo gerokai žemesnis.

- Sveikas sugrįžęs į Paryžių. Tikiuosi toks keliavimo būdas nenumarino iš nuobodulio?

- Tiesą sakant ne. Taip keliauju jau šešerius metus.- jo šypsena kaip visada kerėjo.

Paėmiau vieno lagamino rankeną ir pradėjome eiti iš stoties. Liubomiras buvo labai pasikeitęs: tiek išore, tiek vidumi. Jis jau nebebuvo tas berniukas, kurį radome gatvėje. Dabar jis buvo jau suaugęs. Mirtingumas davė savo.

- Tikiuosi papasakosi visiems ką gero nuveikei per tiek metų?- paklausiau jo.

- Žinoma papasakosiu. Juk per šešerius metus tiek daug visko įvyko.

- Ką pagrinde veikei?- paklausiau.

- Na...- pradėjo Liubomiras.- Mokiausi lietuvių kalbos filologiją Kauno universitete. Vėliau dirbau vertėju, bet nelabai sėkmingai...- jis atsiduso.- Per tuos metus negavau versti nė vienos knygos. Verčiau tiesiog šiaip visokius popierius. Beje... atsimeni Domantą? Mes su juo susidraugavome.

- Ach taip.... atsimenu tą įkyruolį.- manęs tai kažkodėl nenustebino.- Tebedirba ten pat su savo bobutėmis.

- Deja nebe.- nusišypsojo Liubomiras.- Dabar jis istorijos mokytojas. Beje.... norėjau paklausti kai ko.

- Klausk, Liubomirai.- nusišypsojau.

- Norėčiau jį paversti vampyru.- tarė Liubomiras.- Bet nežinau ar galiu to prašyti.

- Na...- atsidusau ir kiek patylėjau.- Jeigu jis toks geras tavo draugas kaip sakai, kodėl gi ne.

- Tuomet kai vėl tapsiu vampyru pakviesiu jį į Braną. Jis nieko nežino apie mano praeitį... tad nežinau kaip reaguos kai pasakysiu.

- Jeigu jis toks geras draugas manau supras ir patikės. Patikėti yra svarbiausia.- atsakiau.

Mes beeidami ir besikalbėdami pasiekėme namus. Namai nebuvo labai toli nuo traukinių stoties tad ilgai neužtrukome. Duris pradarė Leveretas ir apkabino Liubomirą. Atsargiai, kad nesulaužytų jam kaulų. Keista buvo matyti Leveretą tokį, kuriam buvo gera matyti tą, kurį kadaise mylėjau. Bet turbūt ir mes, vampyrai, keičiamės... bent jau vidumi. Įėję vidun nutempėme lagaminus į svetainę, kur mūsų laukė Katrina su Cezarijumi. Jie taip pat švelniai apkabino Liubomirą ir susėdome ant sofų prie staliuko. Visiems knietėjo sužinoti viską, ką veikė Liubomiras.

- Tai, Liubomirai, kodėl nusprendei grįžti į vampyrų pasaulį?- pirmas paklausė Cezarijus.

- Mes mirtingųjų pasaulyje neradau laimės.- liūdnokai atsakė Liubomiras.- Aš ten keliavau tik tam, kad įgyvendinti svajonę, bet daugiau nieko ten neradau... Vienintelis mano draugas Domantas Radzevičius. Jis man daug padėjo pradžioje ir palaikė visą mano kelią.

- Liubomiras nori jį paversti vampyru.- tariau.

- Tai puiku!- nusišypsojo Katrina.- Dar vienas mūsiškis visada smagu. Aš sutinku jį pakviesti į mūsų pasaulį.

- O ką veikei visą tą laiką, Liubomirai?- paklausė Cezarijus.

- Dirbau vertėju, bet nepavyko iškilti į aukštumas kaip svajojau....- atsiduso Liubomiras.- Norėjau tapti garsiu vertėju, bet deja.... ne kiekvienam tai lemta.

- O jau nusprendei, kas tave pavers vampyru?- paklausė Katrina.

- Man tai neturi reikšmės.- atsakė Liubomiras.- Ištversiu virtimą, juk jau esu tai ištvėręs. Tik šį kartą žinosiu, kuo tapsiu ir kodėl. Jūs visi esate mano šeima ir... negaliu gyventi be jūsų visų.

- Tuomet sveikas sugrįžęs pas mus, Liubomirai.- nusišypsojo Cezarijus.- Be tavęs buvo liūdni laikai. Ir dar Fransua su Leveretu buvo išvykę į JAV.

- Dabar visi grįžome.- tarė Leveretas.

Mes dar ilgai kalbėjomės. Beveik iki pat paryčių. Liubomiras daug papasakojo apie Kauną ir kokius muziejus aplankė per tiek laiko, kokias įdomias kavines ir vieteles atrado bei kokius patiekalus išbandė. Tai buvo tikrai įdomu, nes mes žmonių maisto nevalgę šimtus metų. Liubomiras pagaliau galėjo išbandyti to graikiško restorano patiekalus ir graikišką stiprią kavą. Kažkiek jam pavydėjau... norėčiau ir aš paragauti tiek patiekalų, kokius jam pavyko išragauti. Vienintelis Cezarijus puikiai suprato Liubomirą. O mes galėjome tik įsivaizduoti.

- Tai kada išvykstame į Braną?- paklausė Liubomiras.

- Manau jau rytoj naktį.- atsakiau.- Drakula mūsų laukia. Galėsi, Liubomirai, visiems papasakoti apie savo mirtingojo gyvenimą.

- Turbūt nusibos tiek kartų viską perpasakoti.- nusijuokė Liubomiras.- O tai tau, Katrina, su Cezarijumi?

- Ech...- atsiduso Katrina.- Nežinome ką daryti, nes mūsų santykiai yra uždrausti nuo senovės laikų....

- Galbūt reiktų kreiptis į Bastetą?- davė idėją Liubomiras.- Juk ji tikrai mums visada padeda.

- Gera idėja.- pasakiau.- Bet kur ją vėl rasti? Abejoju, kad ji tebegyvena Graikijoje.

- Aš galiu nuvykti į Graikiją.- tarė Katrina.- Į tą pačią Santorinio salą ir pažiūrėti ir ji ten tebegyvena. Jūs rytoj vykite į Rumuniją, o aš nuskrisiu į Santorinį

Taip ir susitarėme. Messu Leveretu ir Liubomiru išvykome į miestą pamedžioti, Cezarijus su Katrinaatsisveikinti. Jie vienas be kito negalėjo ilgai išbūti ir net išsiskirtivienam vakarui- buvo didelis iššūkis. Tarp jų pastebėjau tokią meilę, kokiosgalbūt niekada nebuvo tarp manęs ir Levereto. Jei pavyks greitai rasti Bastetą,sužinosime ką ji mano apie jų meilę. Juk ji ne tik kačių, bet ir vaisingumo beimeilės deivė. Nejaugi deivė, kuri dovanoja gyvybę gali nepalaiminti dviejųįsimylėjėlių santuokos? Tačiau kažkodėl abejoju, jog mums viskas pavyks taiplengvai. Juk mūsų gyvenimas niekada nebūna lengvas ir problemos ne tokios kaipmirtingųjų.