Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

Epilogas

Atėjo kitos dienos vakaras. Ir metas visiems atsisveikinti iki kitų kartų. Persirengę su Leveretu nulipome žemyn į pirmą aukštą, kur salėje laukė visi vampyrai. Kol atsisveikinome su visais, praėjo gera valanda. Vieni iš karto paliko Drakulos pilį, kiti kiek palaukė. Galop likome tik mes su Drakula, Everli, Cezarijumi, Katrina, Liubomiru ir Domantu. Mūsų daiktus sukrovė Drakulos vilkolakiai, o tuo tarpu mes jau laukėme lauke.

Drakula ir Everli stovėjo apsikabinę prie durų, o mes ruošėmės išskristi. Daiktus Drakula atsiųs traukiniu, o mes pakilome aukštai virš debesų ir patraukėme į Paryžių. Kur laukė mūsų namai. Nežinau ar Liubomiras su Domantu norės pasilikti čia, ar keliaus į Lietuvą, bet slapčia tikėjausi, kad pasiliks su mumis.

- Liubomirai, - apkabinau jį. – Džiaugiuosi, kad buvai su mumis šiame nuotykyje. – tariau.

- Nėra už ką. – atsakė Liubomiras. – Man visada gera padėti jums.

- Ar pasiliksi Paryžiuje? – paklausė mano klausimo Leveretas.

- Pasiliksim. Manau Domantui čia patiks. Ar ne?

- Niekada nesu buvęs Paryžiuje ir iš oro jo šviesos tamsoje atrodė magiškai. – atsakė Domantas.

- Tuomet eime į vidų.

Leveretas atrakino pagrindines duris ir greitai įsmukome į vidų, kad praeiviai mūsų nepastebėtų. Viduje Leveretas uždegė lempas ir įsižiebė šviesa. Gera grįžti namo. Įdomu kokie nuotykiai mus suves vėl į krūvą? Bet dabar negvildensiu tokių klausimų. Susėdome svetainėje ir keletą valandų šnekučiavomės kol pradėjo tekėti saulė. Išsiskirstėme į savo kambarius. Mes su Leveretu užsirakinome savo kambaryje ir atsiguliau į lovą prieš tai gerai užtraukęs sunkias užuolaidas.

- Esu kaip niekada laimingas, Fransua. – prabilo Leveretas.

- Aš taip pat. – atsakiau. – Kad ir ką mums teko patirti, tai buvo verta patirti. Ar ne?

- Taip. – Leveretas nusišypsojo ir pabučiavo mano skruostą. – Galbūt Liubomiras ir turėjo atsirasti mūsų gyvenime, kad mus surištų dar tvirčiau nei bet kada.

- Liubomiras yra geriausias mums nutikęs dalykas. – apkabinau Leveretą. – Be jo nebūtumėm pasiekę to ką turime dabar. Jis lyg mūsų vaikas. Vaikas, kuris užaugo, subrendo ir, kuriam laikas gyventi savo gyvenimą.

- Dabar svarbiausia mes. Mėgausimės gyvenimu, laksim kraują kiek norėsim ir mylėsimės iki išprotėjimo. – ėmė juoktis Leveretas.

- Myliu ir mylėsiu tave per amžius. – sukuždėjau jam į ausį.

- Niekas daugiau mūsų neišsikirs, mon amour... Myliu tave.