Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

Eglės istorija

Gimiau 1956-aisiais sausio 25-tą dieną Vilniuje, Lietuvoje. Tuo metu tai buvo Sovietų Sąjungos dalis. Vilniuje gyvenau su seneliais, nes tėvai mane paliko vos gimus. Abu dirbo gydytojais, tad dienas leisdavau vaikų darželyje. 1966-aisiais jie gavo geriau apmokamus darbus toli nuo Vilniaus... Kuršėnuose. Tad teko kraustytis. Man buvo dešimt metų tad nenorėjau palikti mokyklos ir savo draugų. Tačiau kito pasirinkimo neturėjau. Atsikraustėme į šį mažą miestelį. Pradėjau lankyti Stasio Anglickio mokyklą, kuri buvo visai šalia namų tad buvo patogu kiekvieną rytą eiti ten. Gyvenimas buvo stabilus ir ramus. Baigiantis mokyklai susidomėjau chemija ir nusprendžiau studijuoti farmaciją. Tačiau kai baigiau mokyklą abu seneliai mirė nuo širdies priepuolio. (Tik tapusi vampyre sužinojau, kad tai buvo Virgilijaus darbas...). Taigi mano svajonės tapti vaistininke baigėsi.... Turėjau susirasti darbą, kad išlaikyti mūsų mažiuką butuką. Įsidarbinau pardavėja. Alga nebuvo didelė, bet užteko išgyventi.

Per metus susitaupydama pinigų pradėjau keliauti. Kiekvienais metais išsiruošdavau, o kokią nors Sovietų Sąjungos šalį. Mums nebuvo galima keliauti už Sovietų Sąjungos ribų. Tad reikėdavo specialių leidimų, kurių buvo labai sunku gauti. Bet buvo galybė šalių, kurias galėjau aplankyti. Į pirmąją kelionę išsiruošiau į Kazachstaną. Vėliau apkeliavau beveik visą Sovietų Sąjungą. Meilė manęs nedomino tad turėjau marias laiko skaityti knygas ir keliauti. Taip gyvenau iki 1977-ųjų.

Tą lemtingąją naktį vaikščiojau po miestelį. Buvo šeštadienis tad nedirbau ir mėgavausi šilta vasaros naktimi. Neskubėdama ėjau į parką. Tais laikais buvo saugu vaikščioti naktimis ir palikti nerakintus namus- vagių ir žudikų beveik nebuvo. Pasiekusi Stasio Raštikio tiltą išgirdau lyg ir vėjo šuorą, nors naktis tikrai nebuvo vėjuota. Apsidariusi aplink pamačiau aukštą rudaplaukę moterį priešais mane ir išsigandusi atšokau. Tikrai žinojau, jog nieko nebuvo ant tilto man vaikštant. Ji jau norėjo griebti mane, griebiau tilto rėmą ir jau norėjau šokti į Ventą, bet ji buvo tokia greita, kad nespėjau persisverti kai atsidūriau jos rankose. Tuomet pajutau aštrų skausmą savo kakle. Norėjau ją nustumti nuo savęs, bet nepajėgiau- ji buvo stipresnė. Pamažu mano protas ėmė temti ir suglebau jos rankose. Ji paguldė mane ant žemės ir prie mano lūpų pridėjo savo riešą, iš kurio į mano burną lašėjo jos kraujas. Ji man pasakė gerti rusiškai ir padariau taip kaip ji liepė. Atgavau jėgas ir norėjau atsistoti, bet nežmoniškas skausmas nudiegė kūną. Stengiausi nerėkti ir iškentėti, kad ir kas tai buvo. Kai skausmas liovėsi nieko neprisimenu, kas dėjosi. Tik kai atmerkiau akis ir atsistojau nuo žemės pastebėjau savo pokyčius.

- Ką tu man padarei?- piktai tariau.

- Paverčiau tave vampyre.- atsakė jaunoji moteris.

- Kodėl?!- surikau.- Kas tu tokia?

- Aš Badri.- sušypsojo moteris.- Tave persekiojo vampyras žiauresnis už visus, kuriuose pažįstu.... Ji nužudė tavo senelius. Todėl išgelbėjau tave nuo jo.

- Ką?- negalėjau patikėti jos žodžiais.- Mano seneliai mirė nuo širdies priepuolio.

- Taip galvojo žmonės.- ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.- O tiesa tokia, kad tai buvo vampyro darbas. Jis tave persekioja jau daug metų. Bet šiąnakt pasiryžo tave pulti. O dabar galėsi apsiginti, nes būsi jam lygi.

Negalėjau patikėti. Tą naktį netekau savo žmogiškumo. O dar ir sužinojau, jog mane persekiojo vampyras. Deja, skaičiusi buvau tik Bram Stoker knygą. Tad įsivaizdavau vampyrus kitokius nei Badri. Pakviečiau ją į savo namus. Buvau nesenai nusipirkusi butą kitame name, arčiau centro. Badri ėjo šalia manęs tylėdama, kol nutraukiau aš tylą:

- Taigi turėsiu gerti kraują kaip ir tu?

- Taip, mieloji.- Badri nusijuokė.- Ir rekomenduoju per daug nemedžioti čia. Pakeliauk po artimas šalis ir ten liek kraują.

Pasiekusios mano namus užlipome į antrą aukštą ir atrakinau duris. Namai buvo paprasti, bet tvarkingi. Gyvenau viena ir retai juose būdavau, nes arba dirbdavau arba keliaudavau. Badri prisėdo ant mano lovos ir nusėmė nuo galvos apsiausto gobtuvą. Ji buvo graži: tamsiai rudi banguojantys plaukai siekė žemiau krūtinės, šviesiai rudos akys vėrė kiaurai, o putlios lūpos slėpė ilgus aštrius dantis. Ji man papasakojo apie save ir Virgilijų. Tad supratau, kad ji tikrai man gelbėjo gyvybę. Ji manęs taip nepaliko likimo valiai. Apsigyveno pas mane keliems mėnesiams. Išmokė mane medžioti, paaiškino ko turiu saugotis: saulės, kuolo, ugnies. Bemedžiojant supažindino mane su Agnija ir Lauma iš Latvijos. O kai visko išmokau paliko mane, bet prižadėjo dažnai lankyti.

Štai taip tapau vampyre. Tačiau mano gyvenime dar tai nebuvo pabaiga.

Vieną naktį išėjau medžioti ir savo kieme pamačiau balto kailio katytę. Mintyse išgirdau balsą man sakantį „Stella... Stella". Katytė ėmė glaustytis man aplink kojas ir murkti. Pakėliau ją nuo žemės ir įsižiūrėjau į geltonas jos akis. Badri man buvo pasakojusi, kad yra katės vampyrės, kurios ieško vampyrų šeimininkų. Tad supratau, jog tai ir bus būtent mano katė. Parsinešiau ją vidun. Taip įsigijau katę. Laikui bėgant suvokiau, kad ji iš tikrųjų labai drovi ir nelabai mėgsta kitus vampyrus. Medžioti eina viena kai išleidžiu iš namų ir grįžusi braižo duris miaukdama.

Šitaip gyvenau iki 2016-ųjų aki gavau laišką iš pačio vampyrų karaliaus Fransua kviečiančio mane į puotą Transilvanijoje. Ten dar niekada neteko lankytis ir niekada neteko girdėti apie translyčius vampyrus. Tad iš karto išsiruošiau į kelionę. Prieš išvykdama paleidau Stellą pamedžioti, kad nealktų kol manęs nebus, nes kiekvieną naktį skraidyti iš Brano į Kuršėnus neketinau. Susipažinusi su Liubomiru pamačiau ir supratau, kad Nemirtingumas gali būti tikra kančia jei gyveni ne savo kūne. Ne vien man, bet ir visiems tai buvo geras pamoka vertinti savo gyvenimą ir nesiskųsti dėl to, kad mums teko Amžinybė gyventi.

Tad tokia mano istorija.Trumpa, nes nenugyvenau dar tiek metų, kad ji taptų ilga. Ir nesukūriau jokiųvampyrų.