Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

13.

Olga su Nataša mums papasakojo savo istoriją, kuri pribloškė, nes niekas nežinojom, kad jos tai nesutarė su Drakula ir Cezarijumi. Ne visi tapome vampyrais savo noru. Išskyrus mane... aš pats sutikau su Levereto pasiūlymu ir galiu kaltinti tik pats save. Tai Leveretas mane įsimylėjo kol dar buvau žmogus. (Primena „Saulėlydį"?). Gal iš pradžių ir buvau jam jo mylimojo pakaitalas, bet ir pats nebuvau šventas. Juk Leverete galbūt mačiau Džonį. Tačiau laikui bėgant abu pamiršom juos ir tapom vienas kitam brangesni nei bet kada.

Taip pat pastebėjau, kad dauguma mūsų priversti buvo bėgti nuo savo gyvenimo ir šeimos prieš tampant vampyrais. Senieji laikai buvo žiaurūs- niekas negalėjom turėti mylimųjų... buvom prievarta tekinami už nežinomų žmonių, kurių nemylėjom. Man pasisekė, kad tėvai mirė anksti ir tapau pats sau ponas Havre. Tad galėjau daryti ką panorėjęs. Begalvodamas prisiminiau vieną dainą:

Гаснут в море отблески заката и одни лишь звезды видят нас

Правда что когда-то в древности когда-то люди жили дольше чем сейчас.

Так в седой легенде говорится, но сегодня ночью голубой

Чтобы насладиться счастьем насладиться вечности не хватит нам с тобой.

Ах если б жить можно было вечно жить, повторяя я люблю днём и ночью.

И дорожить каждой встречей дорожить каждым взглядом дорожить днём и ночью.

Nė vienam iš mūsų negana savo mylimųjų. Ir ta amžinybė juos garbinti ir mylėti yra toks mažas laiko tarpas. Amžinybės tikrai meilei niekada nebus per daug. Žmonės ir taip stengiasi praleisti visą įmanomą laiką su savo meile, nes jų gyvenimas toks trumpas. O mes vampyrai nors ir turim visą pasaulio laiką- vis tiek meilėje esam lyg žmonės.

V—V

Kitos dienos vakare vėl susirinkome į salę. Išskyrus Domantą ir Liubomirą. Domanto laukė pasikeitimas. Tad Liubomiras jį nusivedė į tą patį kambarį, kur jį pakeitė Basteta. Kažin ar Domantas žinojo, ką jam teks iškęsti, kad taptų vienu iš mūsų. Jo riksmus girdėjome visi. Nė vienam tai per daug nerūpėjo, nes visi esame tai perėję ir štai esame čia.

Po pusvalandžio pasirodė ir Domantas su Leveretu.

- Sveikas atvykęs į Nemirtingųjų pasaulį.- tarė Drakula ir paspaudė jam ranką. Šį kartą jau tvirtai nebijodamas sulaužyti jo kaulų.

- Netikėjau, kad tai bus taip skausminga...- tyliai tarė Domantas.

- Mirtis nėra saldi.- atsakė Katrina.- Tu nebuvai niekada taip arti mirties, kad trokštum iš tikrųjų mirti ir baigtųsi kančios. Džiaukis, kad šiuo atveju mirei... ir prisikėlei.

- Džiaugiuosi, kad tai baigėsi... Tačiau, kas man nutiko... mano kūnui.- Domantas dairėsi aplink.

- Mes nežinome. Niekas nežino. Net Basteta.- tarė Nataša.- Tiesiog visi tavo žmogiškieji skysčiai „ištirpsta", tavo kaulai sutvirtėja, širdis sustoja, oda tampa taip pat tvirtesnė. Akinius gali nusiimti- dabar tavo regėjimas geresnis už visas gyvybės formas. Tu žudymo mašina. Stiprus ir Mirtingiesiems neįveikiamas padaras.

- Vis tiek niekada to nesuprasiu.- tarė Domantas. Nusiėmė akinius ir nusviedė į salės kampą.

- Tai deivės Bastetos kraujas.- tariau aš.- Mes jos vaikai... tik pusdieviai ir mums niekada nesužinoti, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip. Tad pamiršk tuos klausimus ir kas nors duokit jam atsigaivinti. O bus ištroškęs kaip velnias.