Tamsusis rojus (Po nakties dangumi 3)

Katrinos istorija

Gimiau 1037-ais metais kovo 9-tą dieną Graikijoje, Geronfres miestelyje (Lakonijoje), kuris anksčiau vadinosi Geraki kaimeliu. Tai buvo labai mažas kaimelis iš tikrųjų mano vaikystėje. Rytuose stovi Geraki pilis, kuri buvo pastatyta 1209-aisiais frankų barono Guy de Nivelet. Tačiau laikais kai gimiau tos pilies nebuvo. Nebuvo ir jokios istorijos apie šį Dievo pamirštą kampelį. Tai buvo kalnuotas kraštovaizdis, su kur ne kur augančiais krūmais. Vasaromis svilindavo neišpasakytas karštis, kuris įkaitindavo akmenis iki tokio karščio, kad būtum galėjęs kepti kiaušinius. Kaimelį sudarė vos keli namai. Mano tėvų ir dar keleto žmonių. Čia pažinojome vieni kitus itin gerai.

Mano tėvai buvo žemdirbiai. Kiekvieną rytą keldavosi tekant saulei ir eidavo į laukus dirbti skurdžią akmenuotą žemę, iš kurios buvo mažai naudos. Na, o aš galėjau pranašauti ateitį su švytuokle. Pas mane eidavo visi kaimelio žmonės ieškoti pamestų daiktų, spręsti meilės problemas, ieškoti atsakymų apie ligas ar dingusius augintinius. Tėvai to nelaikė tinkamu darbu, bet žmonės man palikdavo duonos, vyno, drabužių. Tai man atrodė pakankamai geros dovanos už mano pranašystes. Bet tėvai nuolat priekaištavo, kad iš manęs nieko gero nėra ir nebus. Mama dar stengdavosi mane užstoti nuo tėvo, bet kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi kivirčais. Kai nepranašaudavau- eidavau rinkti vaistažoles aplink kaimelį. Vėliau iš jų virdavome arbatą ir skanindavome maistą. Stengiausi kaip išmanydama padėti tėvams, bet jiems buvo vis blogai. Naktimis svajodavau kaip išvykčiau iš ten ir nukeliaučiau Atėnus. Bet tai buvo bergždžios svajonės- neturėjau kaip įgyvendinti šią svajonę ir už kokius pinigus. Dienos visos buvo vienodos. Išskyrus Kalėdas ir Velykas. Tuomet mama iškepdavo sunkiai gautos vištienos ir saldų pyragą. Po švenčių dienos vėl slinkdavo taip pat.

Vieną dieną kaimynė Lidija pasikvietė mane pas save į namus išburti jai ateitį. Pasiėmusi švytuoklę skubėjau į jos trobą. Buvo jau vakaras ir saulė seniai nusileidusi kai tamsoje kažką pastebėjau lekiant milžinišku greičiu. Sustojau ir ėmiau žvalgytis, nes vėjo tą naktį nebuvo. Bet nuskubėjau pas Lidiją ir daugiau nebegalvojau apie keistą "vėją". Pas Lidiją neužtrukau ilgai. Gavau kepalą duonos ir neskubėdama ėjau namo kai vėl pamačiau lyg kažką sprunkant tamsoje. Žvėrių nebūdavo aplink mano kaimelį tad nustebau kas tai galėtų būtų. Tai pasikartojo kelias paras iš eilės. Vėliau visiškai apie tai užmiršau ir gyvenau įprastą gyvenimą. Bet turėjau atkreipti dėmesį... Tai buvo pirmieji ženklai, kad mūsų apylinkėse ėmėsi rastis svetimšaliai.

Po savaitės ėmiau karščiuoti. Mama ėmė mane slaugyti, bet karštis nekrito. Tėvas ėmė kaltinti mano burtus ir teigti, jog užsiiminėju juodąja magija. Bet tai buvo netiesa. Kaip vėliau sužinojau tai buvo maras. Ne, ne Juodoji Mirtis. Mano laikais Juodosios Mirties dar nebuvo. Tai buvo įprastas maras. Tik niekas nežinojo iš kur jis atkeliauja ir kas dėl to kaltas. Todėl buvo kaltinamos raganos, blogas oras, Dievas ir Šėtonas. Tėvai nesulaukę mano pagerėjimo išvyko pėsčiomis į Vrontamas ieškoti gydytojo. Nors ir ten buvo mažas kaimelis, bet gyveno vienas gydytojas. Likusi viena galvojau, jog mirštu. Tokio jausmo su niekuo nesupainiosi... Nežinau kiek laiko praėjo nuo to laiko kai tėvai paliko namus. Tuo momentu prasivėrė durys ir pamačiau ne tėvus, bet jauną juodaplaukę moterį išblyškusiu veidu. Ji priėjusi paglostė mano kaktą ir nusišypsojo. Jos ranka buvo šalta it ledas ir man tapo vėsiau. Tačiau ji atitraukė ranką ir pirštu perbraukė per mano kaklą. Sudrebėjau. Tuomet ji pasilenkė ir pajutau kaip jos dantys susmigo į mano kaklą. Neturėjau jėgų priešintis- tik sušukau kažką. Silpau dar greičiau. Vėl pamačiau jos veidą, kruvinos lūpos švietė raudoniu žvakių šviesoje.

- Nori gyventi?- tarė ji man graikiškai.

- Noriu...- tai buvo paskutiniai mano žodžiai.

Ji persirėžė ilgu nagu savo riešą ir pridėjo prie mano lūpų. Jos kraujas palietęs mano liežuvį sukėlė energijos pliūpsnį. Ėmiau čiulpti jos kraujuojantį riešą. Kol galop ji jį atitraukė ir atsimerkiau. Ji šypsojosi. Mačiau kruvinas ilgas iltis. Netrukus mano kūną pervėrė skausmas. Toks stiprus, kad nėra su kuo palyginti. Raičiausi rėkdama iš skausmo kol galop viskas baigėsi... aptemo akys. Kai atsimerkiau viskas aplink taip ryškiai rodėsi.