Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

1 dalis

Juoda suknelė siekianti kelius merginai einant plevėsavo ore. Aukštakulnių kulniukai su kiekvienu žingsniu atsimušdavo į kietą grindinį sukeldamas kaukšėjimą. Merginos žvilgsnis buvo tuščias, nors per jos paraudusius skruostus riedėjo ašaros. Lūpos stipriai sučiauptos. Mergina sustojo prie durų. Šalia durų kabėjo vaikino nuotrauka. Ant juodo rėmelio uždėtas juodas kaspinas, o šalia nuotraukos, lape jo vardas, dvi datos ir laidojimo informacija. Bet mergina čia atėjo ne žiūrėti į vaikino nuotrauką. Ji atėjo čia ištart sudie. Lėtais judesiais jos pirštai apsivyniojo rankeną. Sukaupus ryžtą ji palenkia rankeną ir praveria duris. Jos įėjimas pritraukė visų žvilgsnius. Su gumulu įstrigusiu gerklėje ji ėjo link karsto. Bet vos pamačius jo pabalusį kūną merginos susitvardymas dingo. Jos lūpos prasivėrė ir jos burną paliko skaudi rauda. Prie jos iškarto pribėgo sūnaus gedinti motina. Mergina įsikibusi į moters motinišką glėbį tyliai kartojo: "Kodėl jis? Kodėl dabar? Ar čia košmaras?" Galiausiai, kai mergina nurimo tiek, kad galėtų kalbėti ji pasitraukė ir sumikčiojo:
-U-užuo-jauta pra-praradus s-sūnų, Mau-Maura.
Maura lėtai linktelėjo ir padėkojo.
-Faith, nurimk, - švelniai glostė jos nugarą moteris.
Ji ignoravo ją ir priėjo prie praverto karsto persižegnojo. Jos smulkutė ranka siekė jo veido. Faith pirštų pagalvėlės prilietė ledinę odą, kuri nusiuntė nemalonius šiurpuliukus jos kūnu. Kita ranka suėmė jo sustingusią ranką.
-Kodėl, Nialler? - šnabždesys paliko jos kūną. -Kur mūsų laimingas gyvenimas? Ar prisimeni, kaip žadėjai... - jos balsas užlūžo, bet jį tęsė. - žadėjai, kad po mūsų namus bėgios jaunasis Niall ir jaunoji Faith. Ar prisimeni tai, mielasis? O ar pameni... Kai mes ... Kai aš sakiau, kad myliu tave... Žinok, kad vis dar myliu. Ir mylėsiu tave. Amžinai. Kaip ir anksčiau.

-Faith, gal norėtum arbatos? - maloniai pasiūlė Niall mama.
Faith papurtė galvą nenutraukdama žvilgsnio nuo Niall krūtinės. Jai jau vaidenosi, kad ji juda! Faith atrodė, kad jis kvėpuoja ir tuoj, po akimirkos jo akių vokai prasimerks. Bet taip neatsitiko nei po akimirkos, nei po 10 minučių...
Praradusi laiko nuovoką ji stovėjo ten valandą. Ji žiūrėjo į jo sustingusį kūną ir karštai mintyse meldėsi.

-Faith...
Mergina ne nepastebėjo, kaip keturi vaikinai lydimi merginų atėjo į šarvavimo salę. Faith ignoravo ranką padėtą ant jos peties. Viskas ko ji norėjo tai šilto Niall apkabinimo, švelnaus bučinio į lūpas. Žinojimas, kad tos mėlynos akys amžiams užmerktos...
-Faith, - pakartojo vaikinas padėjęs ranką ant jos peties.
Ji atsisuko į jį. Jos paakiai patinę, akys paraudusios ir iš jų vis nesustojo tekėti ašaros. Vaikinas pasilenkė ir apkabino ją.
-Harry, - sušnabždėjo į jo ausį. - Kodėl jis?
-Toks jau gyvenimas... - jo balsas drebėjo.
Jis prarado savo geriausią draugą, savo brolį... Merginos kukčiojimas sustiprėjo ir jos piršai įsikibo į vaikino marškinius.
-Kodėl aš negalėjau būti jo vietoje?! Kodėl negalėjau mirti aš?!
-Negalvok taip... Jis dabar tikriausiai stebi tave ir ... ir liūdi, nes mato tavo ašaras ir skausmą...
-Jis mane paliko, kaip aš galiu neliūdėti?
-Suprantu, suprantu, kad dabar tau skauda... - vaikino delnas glostė Faith nugarą. -Bet buk stipri...
Harry paleido merginą ir ji tuoj pat atsirado Liam glėbyje. Visi ją guodė ir apkabinėjo, bet tai ją tik dar labiau palaužė. Ji nenorėjo tikėti, kad čia realybė.
-Faith, einame, tau reikia nusiraminti, - vedėsi ją nuo karsto Maura.
-Ne, ne, ne, -purtė galvą mergina.
Ji jokiais būdais nenorėjo jo palikti. Ji norėjo būti su juo kuo ilgiau.
-Reikia, mažute, reikia...
Per prievarta mergina buvo nuvedama į jaukią virtuvėlę. Prieš ją iškarto buvo padėta puodelis arbatos ir lėkštė su sumuštiniais. Mergina atsainiai pažiūrėjo į sumuštinius ir gurkštelėjo arbatos nusidegindama liežuvį.
-Atsargiai karšta, - per vėlai įspėjo Niall motina.
Kitu atveju kambaryje pasklistu Faith juokas ir ji pasakytų, kad jau suprato tai, bet tik ne šiandien, tik ne dabar...