Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

16 dalis

-Atsargiai, - Liam padėjo man atsistoti nuo lovos.
Pilvukas jau buvo kiek atsikišęs. Gyvenau toliau. Nors ir su skaudančia širdimi. Namai buvo per daug tušti, taigi išnuomavau kai kuriuos kambarius kitai šeimai. Taip nebuvau visiškai viena.
-Man reikia pas daktarą, jeigu tuoj pat neišvažiuosim - paveluosime.
-Einu užkursiu mašiną, - palinksėjęs išėjo iš kambario.
Užsidėjau palta ir giliai atsidususi priėjau prie veidrodžio. Pasisukau šonu ir pažiūrėjau į pilvuką, kuriame buvo gyvybė. Tai beprotiška! Nusišypsojau ir paglosčiau jį. Įsivaizdavau, kaip Niall pridėda savo didelį delną prie mano pilvo. Nusišypso ir atsidusęs pabučiuoja mane į skruostą ir tyliai sukužda į ausį kaip stipriai mus myli. Užsisegiau palto sagas ir išėjau iš kambario. Laiptais žemyn bėgo Christina, šešiametė mergaitė, kurios tėvai čia nuomavosi kambarius. Tiksliau visą antrą aukštą.
-Faith, Faith! - suriko ji.
Atsargiai pritūpiau.
-Sveika, - nusišypsojau.
Ji pradėjo glostyti mano pilvą. Mažylė nuolat tai darydavo. Per tuos kelius mėnesius spėjau ją pamilti. Nuolat mane saugodavo. Mane ir mano vaikelį. Prižiūrėjo, kad visad būčiau atsigėrusi ir pavalgiusi, nuolat kalbėjo su mano pilvuku. Aiškino kaip kas atrodė ir kaip viskas čia, pasaulyje, vyksta.
-Ar gerai jautiesi?
-Taip, - nusišypsojau ir paglosčiau švelnius jos skruostukus. - Tiesą sakant dabar važiuoju pas daktarą. Grįšiu tikriausiai su mažylio nuotrauka.
Mergaitė klyktelėjo ir džiaugsmo.
-Einu pasakysiu mamai.
Pabučiavau mergaitei į kaktą ir atsistojusi išėjau.

-Ar jau mąstote apie vardą? - paklausė daktaras.
-Priklauso nuo to, kas gims, - pasakiau.
-Berniukas, - nusišypsojo daktaras.
-Niall, - nė nemąstydama atsakiau.
Daktaras palinksėjo.