Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

10 dalis

" Faith's p.o.v.

Manyje yra gyvybė. Mano pilve auga dar mažytis vaikelis. Niall vaikelis.
-Bet tikriausiai jūs suprantate, kad jūsų vaikas yra labai nusilpęs, kaip ir jūs.
Pakėliau į daktarą sudrėkusias akis. Aš negaliu prarasti ir jo. Arba jos. Jau dabar įsivaizduoju tą mažyte nosyte, lūpytes, rankytes, ausytes...
-Faith! - apkabino mane El. - Tu turi visiems tai pranešti!
Apkabinau ją ir akyse susikaupė ašaros. Niall taip ir nepamatys mūsų tobulo kūrinio. Bet tose ašarose buvo ir laimės. Laimės, kad Niall nepaliko manęs visiškai vienos. Jis manyje paliko dalelę savęs, kuri visą likusį mano menką gyvenimėlį primins man jį. Eleanor pasitraukusi nušluostė mano išriedėjusias ašaras.
-Taigi aš jus palieku, ateisiu dar rytoj ryte, - prieš išeidamas tarė daktaras.
-Viso gero, - mandagiai atsisveikinau.
-Aš einu visus pakviesiu, paskambinsiu tai yra, - laiminga El išlėkė iš palatos.
Pakėliau akis į lubas.
-Ačiū, ačiū, Dieve, kad manęs dar nepalikai... Žinojau, kad tu nepaliksi manęs vienos.. Ačiū, - pradėjau kukčioti.
Pridėjau rankas rankas prie krūtinės. Bet kodėl, Dieve, neleidai mūsų meilės vaisio pamatyti Niall? Kodėl tu jį atėmei iš mūsų taip anksti?
-Perrie ateis iškarto po Little Mix repeticijos, Sophia taip pat atvažiuos su ja. Oooo, vaikinai atvažiuos už penkiolikos minučių.
Linktelėjau. Visa laimė akimirksniu kažkur išgaravo. Nesupratau nei kur nei kodėl. Aš turėsiu vaikelį. Mažytį, su mažytėmis rankytėmis ir dailia nosyte. Jis ar ji būtų labai panašus ar panaši į tėtuką.

Visi susirinko. Visi džiaugėsi ir sveikino mane. Tai kodėl aš jaučiuosi, lyg manęs čia nebūtų? Kodėl aš jaučiuosi, lyg stebėčiau serialą.

Po kelių dienų mane išleido iš ligoninės, bet patarė apsilankyti pas psichologą. Padėkojau už tokį patarimą, bet jo laikytis nežadėjau.

Dienos bėga, o man nelengvėja, kaip visi žadėjo. Laikas negydė žaizdų. Atsisakiau dalyvauti koncerte, kadangi pasakiau, kad man reikia laiko. Dienas leidžiu kalbėdamasi su vaikeliu, skaitydama knygas ar klausydamasi One Direction dainų. Užsimerkiu ir pasijuntu lyg visa tai tebūtų kvailas košmaras. Pasijuntu, lyg būčiau jų koncerte ir atsimerkusi pamatysiu tą airišką žavesį ant scenos. Bet atsimerkusi matau tas pačias šviesiai rožines sienas ir baltas lubas.

Mėnuo. Jau prabėgo mėnuo nuo mano gyvenimo džiaugsmo laidotuvių. Uždegiau žvakutę ir atsiklaupiau prieš ją. Lėtai persižengojau ir sukalbėjau kelias maldas. Niekada nebuvau labai gera krikščionė. Niekada per daug netikėjau Dievu ir neėjau į bažnyčią kiekvieną savaitgalį. Net ir dabar sekmadienio rytus praleidžiu raudodama į pagalvę.