Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

6 dalis

''Faith's p.o.v.

Nurijau seiles ir įėjau į namą. Jis niekada nebuvo toks tuščias... Lėtai, vis dar apsivilkusi purviną, juodą suknelę nuėjau į svetainę. Atsisėdau ant sofos ir tuoj pat mano nugara nuskubėjo būrys skruzdžių.
"Paėmiau dubenį popkornų ir atsisukau į Niall.
-Paimk gėrimus ir ateik, - mirktelėjau ir sukikenau eidama link svetainės.
-Naujoji sofa mano! - suriko pavyjui.
-Tavo sapnuose gal ir! - surikau atgal ir paspartinau žingsnį.
-Ne-ne-ne! - rėkė bėgdamas link manęs.
Pasileidau bėgte ir aš. Nekreipiau dėmesio į betvarkę, kuria dariau. Spragėsiai krito į šonus ant grindų. Niall mane aplenkė ir užšoko ant sofos. Padėjau dubenį ant stalo ir užšokau ant Niall.
-Ne, aš nepasiduosiu, - nusijuokiau.
-Ak, taip? - nusijuokė kartu ir pradėjo kutenti mane.
Garsus juokas aidėjo name.
-Baik, brangusis, BAIK! - rėkiau.
-Ne-e, - nusijuokė.
Padėjau delnus ant jo skruostu ir palinkau link jo traukdama jį prie savęs. Švelniai priglaudžiau savo lūpas prie jo. Jo rankos kaip mat nuslydo nuo mano šonų ant nugaros. Nialler prisitraukė mane arčiau. Mūsų pilvai lietėsi, kojos susipainiojo drauge.
-Aš tave labai labai myliu. - sušnabždėjau lūpomis liesdama jo.
-Aš tave taip pat. Labai. Labai, mieloji, - akimirką atrodo sustojo.
Paskendau jo žydruose akyse, o vieninteliai garsai kuriuos galėjau girdėti, tai mūsų kvėpavimas ir širdžių plakimas.
-Tobula. - vienu metu iš mūsų lūpų paspruko tas pats žodis.
Blondinuko veide suspindo milijono verta šypsena, privertusi mano širdį suspurdėti. Nenutraukusi akių kontakto vėl pakštelėjau į jo minkštas, švelnias lūpas. Stiprios rankos stipriau suspaudė glėbį aplink mano liemenį. Susidėjau savo rankas ant jo krūtinės ir ant jų padėjau savo smakrą. Daugiau nieko nereikėjo.
-Tavo akys labai gražios, mieloji, - tarė nenutraukdamas įdėmaus žvilgsnio nuo mano veido.
-Tu visas labai, labai gražus, mielasis.
Jis palinko ir pakštelėjo į žandą.
-Niekada nesu matęs tokios gražios merginos kaip tu, mažut.
Mano skruostai įgavo švelnų rausvą atspalvį.
-Myliu tave. Ir mylėsiu. Amžinai, - tariau jam.
-Mūsų meilė vienas kitam bus begalinė. Ir mes gyvensime ilgai ir laimingai. Kaip pasakoje, mieloji. Pažadu tau, gražuole, - jo lūpos susijungė su manosiomis."

Argi ne tobuli laikai buvo? O štai aš dabar. Ašaros ir klyksmai negalėjo išsilaikyti manyje. O aš jų ir nelaikiau. Jie liejosi laisvai.

Ir kodėl aš, Dieve? Kodėl Mes? Kodėl Niall nukeliavo pas tave? Kodėl nepasiėmei manęs vietoje jo? Arba bent jau kartu! Kodėl?!