Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

11 dalis

Giliai šnopuodama atsikėliau. Surinkau Liam numerį ir jam paskambinau.
-Ouhh, eeh, Faith? - paklausė tik atsibudęs Liam.
-Man skauda.
-Atvažiuoju, - tarė.
Padėjau ragelį ir dar kartą giliai įkvėpiau. Maudė pilvą ir jaučiausi draskoma. Paglosčiau pilvą ir prabraukiau pro plaukus. Jie buvo nemaloniai šlapi nuo prakaito ir susivėlę. Paėmiau nuo naktinio stalelio gumytę ir surišau plaukus į netvarkingą arklio uodegą. Atsistojau nuo lovos ir nuėjau persirengti. Turėjau nuojautą, kad man prireiks netgi daktarų pagalbos. Nusivilkau prakaituotą pižamą ir užsidėjau apatinius ir liemenėlę. Kentėdama tą skausmą užsimoviau kojines ir užtempiau savo kojomis treningines kelnes. Uždususi prisėdau ant lovos. Pailsėjusi kelias sekundes atsistojau ir priėjau prie spintos. Nė nemasčiusi pasiėmiau Niall maikę. Sugniaužiau medžiagą delnuose ir surikau iš skausmo. Jaučiausi lyg kalavijas būtų perrėžęs mane. Numečiau maikę ant žemės, kad ir kaip neapkenčiu netvarkos. Pasiėmiau savo megztinį ir greitai apsirengiau. Nuėjau į koridorių ir jame atsidūriau tą pačią akimirką kai suskambo durų skambutis. Atidariau duris. Liam greitai įėjo.
-Kas tau, Faith? - sunerimęs paklausė.
Aš taip pat nė neketinau sveikintis, tad pamiršusi visas mandagybes pasiėmiau batus į rankas.
-Man reikia į ligonine, prašau, - sucypiau verčiama skausmo.
Nuėjome į jo mašiną. Užsisegiau diržą ir pasilenkiau apsiauti batų. Tik dabar pastebėjau, kad pasiėmiau skirtingus batus. Ant kairiosios pėdos užsidėjau raudoną inkariuką, ant dešiniosios - baltą vansą. Numojau į tai ranką. Atsirėmiau į sėdynę ir atlošiau galvą.
-Mes tuoj būsime ten, - pranešė Liam.
-Aš nebegaliu, - sušnabždėjau.
-Tuoj, pakentėk truputį, - tarė pagreitindamas mašiną.
Sustojome ir greitai išlipau. Skubėjau į priimimąjį. Liam pasivijo mane.
-Eik prisėsk, aš tuoj nuesiu pakviesiu ką nors, gerai?
Linktelėjau. Atsisėdau ant kėdės ir bandžiau nukreipti dėmesį nuo skausmo. Nagrinėjau kiekvieną baltų sienų detalę. Kiekvieną dėmę ant grindų...
-Liam, - sucypiau, kai maudėsis pilve pasmarkėjo.
Jis pribėgo prie manęs ir priklaupė.
-Daktarai tuoj ateis.
Palinksėjau ir su ašaromis akyse pasižiūrėjau į jį. Jis silpnai man nusišypsojo.
-Panele Horan? - atėjo daktaras.
Jis liepė man atsisėsti į invalido vėžimėlį ir nuvežė į operacinę. Nežinojau, kad man taip blogai. Kadangi dar pati galėjau judėti man teko persirengti. Žinoma kelios seselės padėjo. Paguldę ant operacinės stalo uždėjo kaukę. Liepė skaičiuoti iki dešimt. Vaizdas aplinkui sukosi ir liejosi. Paklusniai skaičiavau... septyni, aštuoni...
-Pasiruoškite pjūviui! - surėkė kažkas kažkam.
Devyni, dešimt...