Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

12 dalis

Sunkiai praplėšiau akis. Mano gerklė išdžiuvusi, bet prie manęs sėdėjusi Sophia tuoj pat ištiesė puodelį vandens. Išgėriau jį vienu gurkšniu.
-Kodėl mano gerklė tokia išdžiuvusi? - susiraukiau.
-Nes kai miegojai, buvai išsižiojusi, - silpnai nusišypsojo ir įpylė dar stiklinę vandens.
Šį kartą teišgėriau pora gurkšnių. Vėl sumaudė pilve.
-Kas man?
Ji truktelėjo pečiais.
-Man niekas kol kas nieko nesako.
Linktelėjau ir kiek pakėliau ligoninęs pižamą. Pamačiau ant pilvo randą. Tokį, koks lieka po pjūvio. Šią naktį buvau supjaustyta. Daktarai krapštėsi manye ir niekas nesako kodėl.
-Man baisu, - prisipažinau.
Sophia suėmė mano ranką ir suspaudė delne.
-Tu neturi ko bijoti, - ramino.
-O kaip vaikas? Ar jis sveikas?
Sophia nutilo suvokusi, kad galėjo atsitikti tikrai baisus dalykas. Ji tik dar stipriau suspaudė mano ranką.
-Tikėkimes, kad viskas gerai.
Apsilaižiau lūpas ir pažiūrėjau į laikrodį. Vidudienis.
-Ar tu neturėtum būti darbe? - paklausiau.
-Išsiprašiau. Vis tiek šiandien nebuvo didelių planų.
-Ar daktarai greitai ateis?
-Jie sakė, kad nori tau duoti laiko atsigauti ir šiandien teateis seselės patikrinti tavo savijautos.
-Tai reiškia įvyko kažkas siaubingo.
Sophia nudelbė akis į grindis.
-Gal nori valgyti? - paklausė.
Papurčiau galvą. Nieko dabar nenorėjau. Tenorėjau surasti daktarą ir priversti pasakyti kas man nutiko ir iš kur tas skausmas.
-Ar kada esi pagalvojusi, kokie mes nereikšmingi šiame pasaulyje? - paklausiau Sophios.
Ji pakėlė akis nuo skaitomo žurnalo ir susiraukė.
-Visata tokia didelė, - tęsiau. - O mes esame... dulkelės. Mes gimstam ir mirštam... Mūsų gyvenimas bevertis..
-Ar dažnai apie tai galvoji? - paklausė.
-Pastaruoju metu.. po Nialler mirties pasijutau nereikšminga.
-Tu žinai, kad visiems mums rūpi?
Atsidusau ir vėl viską permąsčiau. Tai užtruko kelias minutes.
-Jūs turite savo gyvenimus. Tuoj turėsite šeimas. Aš esu tik dulkelė jūsų gyvenimo kelį.
-Negalvok taip, Faith, prašau, - ji užvertė žurnalą ir atsisėdo šalia manęs.
-Aš tebesu tuščia vieta, So.
-Neesi!
-Pasižiūrėk. Ką aš darau savo gyvenime? Guliu ligoninėje arba sielvartauju namie.
-Tu tuoj turėsi vaiką. Viską matysi kitomis akimis.
Papurčiau galvą ir padėjau rankas ant pilvo.
-Aš jaučiuosi tuščia. Aš nebejaučiu vaiko, Sophia, - ašaros susikaupė akyse.
-Viskas bus gerai, Faith, viskas bus gerai.
Nusišluoščiau akis.
-Važiuok į darbą, So.
Ji papurtė galvą.
-Aš tavęs vienos nepaliksiu, mieloji.
-Prašau, man to reikia.
Ji akimirka svarstė tai. Pakėlė akis į mane. Žvilgsniu jos maldavau. Atsidususi ji atsistojo ir pasiėmė paltą.
-Jei ko nors reikės skambink man, ir aš grįšiu už poros valandų.
-Ačiū, - nusišypsojau.
Atsisveikinome ir palatoje likau viena.