Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

13 dalis

Įsiklausiau į tylą. Kažkur koridoriuje girdžiu žingsnius, juoką ir ašaras. Atsistojau iš lovos, nors žinojau, kad tai man nėra leidžiama. Mažyčiais žingsneliais nuėjau prie lango. Mačiau išeinančią Sophia, kuri kalbėjo telefonu ir įsėdo į savo mašiną. Kitas objektas, kuris atkreipė mano dėmesį, tai mažytis paukščiukas nutūpęs ant netoli augančio medžio šakos. Jis toks mažytis, bet atrodo toks prasmingas. Jei jo nebūtų, tai kas tada būtų atskridęs čia ir taip gražiai čirškęs? Pasaulis yra kaip .. didelė dėlionė. Kiekviena dalelė yra reikalinga. Bet ar aš vis dar esu šios dėlionės dėtalė? Atsidusau ir rankomis atsirėmiau į palangę. Kas aš esu šiame pasaulyje? Be Niall jis atrodo toks beprasmis. Kojos pavargo, tad teko grįžti į lovą. Akimirksniu sušilau, kai palindau po kaldra. Norėčiau, kad Niall įsirangytų šalia manęs ant šitos siauros lovytės. Jis apkabintų mane, o aš padėčiau galvą ant jo krūtinės. Pirštais ant jo pilvo pieščiau apskritimus, širdutes ir kitas figūras. Galbūt mes būtume nuogi? Tokie, kokius mus sukūrė Dievas. Aš pasižiūrėčiau į jo vandenyno mėlynumo ir gilumo akis ir nusijuokčiau. Jis pakštelėtų į mano kaktą ir pasakytų, kad aš jam rūpiu. Ir nepamirštų pasakyti, kad jis mane myli. Jis to labai dažnai man nekartodavo, bet žinojau, kai jis tai sakydavo jis tai ir jausdavo. Jis sunertų mūsų pirštus ir palinkėtų saldžių sapnų. Atsakydavau jam tuo pačiu ir kartu užmigdavome. Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad jis buvo mano antroji dalis. Jis buvo mano pasaulis. Fanės jį pažinojo kaip Niall Horan iš One Direction. Na jis ir pasirodydavo joms beveik toks koks ir yra. Bet tik aš matydavau jį kitokį. Nuoširdesnį galbūt? Įsivaizduodamą jį šalia ir kone jausdama jo šilumą užmigau. Mane prikėlė į palatą įėjusi seselė. Kažką tikrino, esą mano savijautą, bet ir vėl jaučiausi, lyg manęs čia nebūtų. O gal man vėžis? Galbūt aš jau mirštu? Bet tada kodėl nenuplikau? Ne, man negali būti vėžis. Šiek tiek nusivyliau tuo.
-Kas man yra? - paklausiau seselės.
Ši nepatenkinta atsisuko į mane ir kažką neaiškiai suburbėjo po nosimi.
-Atleiskite, bet ar jus negalite man tiesiog pasakyti kas man nutiko?! - įžūliau paklausiau.
-Ne, - griežtai atsakė ir išėjo iš palatos.
Atsidusau. Man reikia sužinoti kas man yra! Nežinia tiesiog žudo mane! Tai lėta ir skausminga mirtis. Vėl išlipau iš lovos. Pakėliau naktinius ir vėl pažiūrėjau į savo randą skrodžiantį plokščią mano pilvą. Tikėjausi, kad nuo per ilgo pasivaikščiojimo jam nenutiks nieko. Krypuodama kaip pingvinas palikau savo palatą. Nors reikėjo iš pradžių atsigerti. Mane velniškai troškina. Kelias minutes klaidžiojau painiais koridoriais.
-Panele, jums reikia eiti atgal į palatą, - prie manęs priėjo vieną tų baltai apsirengusių seselių.
Papurčiau galvą ir nustūmus ją šalin toliau ėjau. Seselė neatšoko. Ji vis liepdavo man eiti atgal į palatą.
-Aš negrįšiu ten, kol man nepasakys po velnių kas man nutiko!
Ji šokinėjo aplink mane. Dar sykį ją pastūmiau ir įėjau į daktaro kabinetą. Jis nustebęs pasižiūrėjo į mane.
-Panele Horan, jums negalima čia būti! - suriko atsistodamas.
-Man nerūpi.
Nuėjau ir atsisėdau į nepatogią ir kietą kėdę. Daktaras pro akinius žiūrėjo į mane ir laukė ką aš pasakysiu. Bet aš tylėjau. Jis turėtų suprasti ko man iš jo reikia.