Kol mirtis mus išskirs ;; n.h.

14 dalis

''Faith's p.o.v.

-Tai... - nutęsė daktaras.
-Kas man?
-Vardas?
-Faith.
-Pavardė?
-Horan. Daktare, aš žinau, kad jūs žinote kas aš esu, ir jūs tiesiog tempiate gumą. Kalbėkit.
Jis atsiduso.
-Panele Horan, - kreipėsi.
-Faith, Faith, Faith... Mano vardas Faith!
Žinau, esu begalo laiminga būdama Horan, bet kai kas nors į mane taip kreipiasi pasijuntu prastai.
-Faith, tau reikėtų pailsėti.
-Ar ta žinia tokia prasta?
-Taip.
Širdis akimirkai sustojo ir pradėjo greičiau plakti. Mano kvėpavimas pagreitėjo.
-Ar aš dar nėščia? Ar kūdikiui nieko neatsitiko? - paklausiau svarbiausio klausimo.
Man nerūpėjo, kad galbūt daktarai pasakys man, kad aš mirštu ar kad man kokia baisi liga. Nieko baisiau nebuvo už kūdikio praradimą. Daktaras nusiėmė akinius.
-Tau reikia poilsio, Faith.
Atsistojau nuo kėdės palinkau prie stalo.
-Sakykite ar mano kūdikiui viskas gerai! - surikau.
-Eime, aš palydėsiu tave į palatą.
-Ne! Aš niekur neeisiu kol nesužinosiu ar mano vaikui viskas yra gerai.
-Nusiraminkite. Aš tau viską pasakysiu kai grįši į palatą, - ramino.
Šį kartą paklausiau ir grįžau į palatą. Buvau visai išsekusi ir pilvo maudimas atgyjo. Atsiguliau į lovą ir šiltai apsiklojau. Į palatą įėjo seselė.
-Kur daktaras?
-Jis tuoj ateis, bet jums reikia suleisti vaistų.
Pasidaviau jai ir leidau būti badoma adatos.
-Kada jis ateis?
-Tuoj, tuoj.. Jus tik atsipalaiduokite, viskas bus gerai.
Seselei išėjus pasijutau keistai užliuliuota. Akys pačios merkėsi. Skaudėjo jas laikyti atmerktas tai pasidaviau ir leidau joms pabūti užsimerkusiomis kol ateis daktaras. Net pati nepajutau kaip pradėjau grimsti į saldų miegą.

Plačiai pramerkiau akis. Kiek išsigandau tamsos, kuri gaubė palatą. Ar aš užmigau? Aš beviltiška. Pasižiūrėjau į pilvą, bet nejutau ten nieko. Atsidusau ir pasižiūrėjau pro langą. Ar Niall dabar mane stebi? O gal jis nebemato manęs? Galbūt po mirties nieko nebėra? Išlipau iš lovos ir priėjau prie lango. Atsisėdau ant palangės ir pažvelgiau į dangų.
-Ar tu ten? - tyliai paklausiau. - Ar tu stebi mane iš viršaus? Ar tu vis dar myli mane taip stipriai kaip aš myliu tave? Ar ten geriau nei čia? Ar tu ten nepasiilgsti mano bučinių, apkabinimų, mano meilės tau? Nes aš tavęs pasiilgau. Viso. Tavo šiltų lūpų, žydrų, nuoširdžių akių... tvirtų rankų, kuriuose jausdavausi saugi... Pasiilgau tavo balso, kuris kartodavo, kaip mane myli... Pasiilgau to tavo kerinčio juoko, kai tu juokdavaisi iš menkniekų... tu matei pasaulį iš gražiosios pusės... Bet taip pat kentėjai daug... Bet vis tiek sugebėjai visada išlikti tvirtas. Tu buvai ir vis dar esi mano sieną, į kurią tegaliu atsiremti... Bet tu išėjai ir palikai mane vieną... - ašaros nesustabdomai riedėjo mano skruostais, vos pro jas galėjau kažką ištarti, bet vis tiek toliau kalbėjau: - O ar prisimeni, kaip tu mėgdavai kai aš veldavau tavo plaukus? - pro ašaras nusijuokiau. - Tu sakydavai, kad tau tai nepatikdavo...Bet kai mano pirštai panirdavo į tuos auksinius plaukus matydavau tavo veide, kad tu tai mėgsti... Tu dievindavai rytinį omletą, kurį atnešdavau tau į lovą ...
Mano balsas visiškai palūžo. Mano tylus kūkčiojimas peraugo į garsų. Pajutau dvi rankas ant pečių ir kaip vaikinas mane prisitraukia prie savo krūtinės. Jaučiau kaip verkė ir jis. Įsikibau į vaikino maikę ir toliau liejau savo gailias ašaras.