Priešas ir meilė

25 skyrius

Šiandien gavau gėlių...
Iš jo gavau gėlių...
Pirmą kartą, iš jo gavau gėlių...
Buvau tokia laiminga, kad pamiršau viską ir mintyse buvo tik jis. Jis man pasakė, kad jos tokios pat kaip ir aš, tokio pat grožio, bet aš gražesnė juk, ar ne? Žinoma, kad taip, tik jis tai bijo pripažinti...
Bet visi kažko bijome, bet nėra tam priežasties...
Juk ir aš daug ko bijau, ar tikrai?
Manau, kad taip...
Grįžkime prie gėlių...
Oh jos tokios gražios, taip skaniai kvepia, rožės...
Jos tokios tamsiai raudonos, nesu tokio tamsumo rožių mačiusi gyvenime. Pirmą kartą tokias matau, jos kaip kraujas.
Tas kraujas kuris teka mumyse, kasdien jis teka mumyse ir palaiko mūsų gyvybę...
Juk tai tokia graži spalva, argi ne?
Man jos taip patinka...
O kodėl?
Nes tai pirmosios gėlės iš jo, bet gi nemyliu jo tik dėl gėlių...
Myliu jį dėl to, koks jis yra...
Jis rūpestingas ir palaikantis, jis palaikė mane sunkiausiais laikais...
Net ir tėvo žūties dieną...
Jis mane palaikė, ir sugebėjo mane prajuokinti, kad ir kaip buvo skaudu...
Rožės man primena tėtį, kai jis grįždavo iš darbo ir pranešdavo po raudoną rožytę, aš jį taip mylėjau...
Na gana jau, užteks apie tai galvoji, užteks jau, viskas...
Apsikabinus jį, gulėjau jo glėbyje visą vakarą...