Baimė. Su ja susitinkam visi šitam gyvenime. Aš nesakau, kad esu labai drąsus. Po gerų siaubo filmų miegu pasislėpęs po anklode, nes kitaip sapnuojasi košmarai. Tai apie ką mes dar čia kalbam? Bet esmė ne tame. Ne... Aš šiandien taip bijojau, kad buvo baisu net kvėpuot. Atrodytų aš kaip koks kosmonautas po vandeniu. Naras pavėlavo tai mane panardino. Va taip vat... Baimė žiauri... Ypač mano šiandieninė.
Aš šiaip atsipūtęs gyvenime. Na kaip... Ne per daug. Bet kai atsiduriu kokioj situacijoj, kuri man nepatinka, aš pagalvoju ar galiu ką nors padaryti, kad tai pasikeistų. Jei ne aš bandau tai nusukt juokais. Šiandien atsidūriau situacijoje, kurios nei pakeist nei pralinksmint negaliu.
Laikiau kalbėjimo įskaitą. Prieš tris bobas kurios kreivai žiūri. Aš nesu bailys ir galiu drąsiai juokauti, skelt kokį bajeriuką, pralinksmint kitus. Bet šiandien aš vienas. Įeinu į kabinetą, atsistoju prieš tris piktas testas, kurios man aiškiai rodo, kad gyvas neišeisiu ir kalbu ką per naktį išmokau.
Iškaliau viską mintinai. Tekstas visai padorus. Tema tokia ne pati sunkiausia... Bet aš ne konkursų vaikas. Turiu draugę, kur nuo darželio laikų konkursuose, olimpiadose, skaitovų konkursuose dalyvauja. Bijojo ir ji. Turiu draugą, kur žiūri į viską kaip "bus taip kaip bus" ir dėl nieko nesirūpina. Jo rankos drebėjo. Ir kai atėjo mano eilė aš galvojau, kad čia jau pabaiga...
Nueinu, atsistoju, mano rankos dreba, kojos kaip želė, viena ausim iš nervų nebegirdžiu, žodžiai velias kaip velniai, balsas dreba, kartais mikčioju. Vos pradėjęs kalbėt galvoju, kad arba aš nualpsiu ir išvažiuosiu į ligoninę arba apsiverksiu ir ten toj pačioj vietoj kur stoviu mane ištiks panikos priepuolis. Baigiau kalbėti ir man sako "okay, iškalbėjai 5 minutes. Dabar klausimukai." Ta prasme!? Man prakaitas per akis bėga! Nugara šlapia kaip baseine. Spyruokliuoju ant kojų ir galvoju kaip čia išeit reikės kai keliai akmeniniai. O man klausimus kelt ruošias!
Nu ok. Pasirinkimo tai neturiu, ane? Mano tema buvo tėvynės svarba. Galvoju sunkių klausimų neprikurs. Bet kai skėlė 10 klausimų, galvojau šokt pro langą velniop. Nesvarbu, kad trečias aukštas. Nesvarbu, kad apačioj asfaltuotas takelis. Nesvarbu, kad užsimuščiau. Tiesiog šokt pro langą ir viskas. Kodėl? Na... Pradėkime nuo to, kad kalbą kaliau kaip eilėraštį ir nelabai ką ten gerai būčiau galėjęs pakartot. Taip pat klausimai tokie, kad verkt norėjos. Rimtai! Aš ir taip bijau, man nejauku, as noriu išeiti. O čia dar tokius visokius egzistencinius klausimus kelia... Va, keli klausimukai, kuriuos prisimenu:
× Ar išdrįstum tėvynę pavadinti savo gyvenimo esme?
× Kodėl jokio žmogaus gyvenimas negalimas be tėvynės?
× Žmonės dažnai sako, kad elgiasi vienaip ar kitaip dėl tėvynės, bet kodėl tie veiksmai būna blogi arba neteisingi, jei atliekami dėl gerų norų?
× Įsivaizduokime, kad staiga nebeliko miestų, šalių, planetų. Tai reiškia, kad tu tiesiog gyveni, neturėdamas savo tėvynės. Ar gali gyventi?
~vis dar drebantis Tylusis.
आप पढ़ रहे हैं
Skaudžiai atvirai
आध्यात्मिकAr žinote tą jausmą, kai norisi pasipasakoti, bet nėra kam? Kai skauda tylėt, bet žinai, kad skaudės ir kalbant. Nes kai tu kalbi niekas neklauso. Žinote? Aš žinau. Ir man skauda. Todėl aš privalau prabilti, net jei manęs niekas ir neišklausys, jei...
