Tai va... Niekam ne paslaptis, kad aš čia senai. Labai. Anksčiau slėpiaus po kitu vardu ir tik tyliai skaičiau. Nei komentarų nei vote nei dar ko. Kaip koks vaiduoklis. Nes tylėt geriau nei kalbėt. Tada galvojau, kad čia vien geri ir protingi. Kad jeigu nusipezėsiu iš manęs tyčiosis.
Paskui supratau, kad čia ne taip. Čia kaip visur gyvenime. Buvo toks įvykis ir aš nežinojau ką daryt. Atrodo suaugę žmonės bet jaučiaus kaip gabalas š. Užėjo toks durnumas ir aš ištryniau anketą. Joks autorius nesijuoks iš manęs dėl to, kad parašiau kaip labai man patinka jo istorija. Nepagalvojau apie kitus dalykus. Tiesiog... Aš sakau "labas, man labai patiko kūrinys, negalėjau atsiplėšt". O man sako "a da pašol tu na... toks ir anoks žąsine."
Kai norėjau grįžt į wp nebegalėjau, nes neturėjau anketos ir reikėjo kurti naują. Na susikūriau. Pasivadinau taip koks buvau anksčiau. Tylus skaitytojas. Nusprendžiau, kad toks ir būsiu. Nenorit, kad aš kalbėčiau? Nekalbėsiu. Bet paskui pagalvojau, kad hey... Jei visi nenormalūs tai visi. Kodėl aš negaliu o jie gali būt nenormalūs?
Pradėjau rašyt viską ką galvoju. Komentuot ir reikštis wp. Supratau, kad čia geriau nei buvo anksčiau. Tyliau. Ramiau. Bet draugiškiau. Ir maloniau grįžt.
Neseniai nusprendžiau, kad galiu pasidalinti savo atradimais su kitais naudotojais ir atidariau Žiurkės Biblioteką. Labai džiaugiuos, kad tiek daug žmonių varto tą albumą ir dar atsiranda kas sutinka su mano nuomone.
Smagu, kad tai ką saugojo Tylusis senais laikais Žiurkė dabar gali pasidalinti su kitais.
Džiugu, kad aš esu miręs, bet ne miręs.
~Žiurkės forma prisikėlęs Tylusis
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Skaudžiai atvirai
SpiritüelAr žinote tą jausmą, kai norisi pasipasakoti, bet nėra kam? Kai skauda tylėt, bet žinai, kad skaudės ir kalbant. Nes kai tu kalbi niekas neklauso. Žinote? Aš žinau. Ir man skauda. Todėl aš privalau prabilti, net jei manęs niekas ir neišklausys, jei...
