Skaudžiai atvirai

Ji

Ji mano šviesa. Ji mano saulė. Ji mano gyvenimas. Be jos aš - pasiklydęs grybautojas. Be jos aš - gyvenimo pokštas. Be jos aš - tik dviejų kvailių klaida. Dėl jos aš šypsausi 90% visų tų kartų. Dėl jos aš bandau surast geriausią versiją savo. Dėl jos aš ištraukiu galvą iš kilpos...

Aš sėdžiu ir galvoju - kaip viskas pasikeitė. Tie du naivi basakojai genijai... Ir tu suaugę padorūs kvailiai. Tie patys žmonės, kurie šypsojos. Ir klijavo gumą patvoriais. Tie patys, kurie susitikę sakydavo "tikiuos dar tiki mūsų pažadais."

Ji šviesi ir tyra, ir gera. Ji - šiltas glėbys, kurio pasiilgstu. Ji ta, dėl kurios net bijodamas žaibo eidavau į lauką. Nes nieko nėra gražesnio už laimingas mylimos merginos akis... Aš einu, ir galvoju, ir klystu. Ir vis dairausi - ar ją pamatysiu? Ji čia. Ji šalia. Bet taip toli. Berneli... Ne tau ji, oh, ne tau...

Ir sėdi štai Tylus Kvailys - ramus, susimąstęs tamsoj. Uodai jį suėsti bando, bet kas jam pasakys, kad tai skauda? Juk skauda ne kūną. Skauda ir širdį. Jau šalta darosi, reikėtų sušilti. Ir vėlu, visi miega lovose šiltose. Bet jis sėdi ant akmens pasirėmęs. Ir galvoja apie jį užbūrusią fėją...

Aš varliukas, ji princesė. Aš iš prūdo, ji iš pasakos. Taip ir lieka, nes taip visada ir buvo. Taip baigiasi pasaka pati gražiausia.

Tai mano gerumas, apsauga ir švelnumas. Mano paguoda ir atjauta. Mano skausmas ir viltis. Svaiginantis šuolis be parašiuto.

Nes be jos man parašiutas neveiks...