Aš silpnas. Silpnas žmogus, nesugebėjęs apginti to, kas jam svarbu. Nenorėjęs apginti. Ir dabar graužiamas kaltės ir nuoskaudos. Tu tokia kokių aš nekenčiu. Niekad tokių tylenių ir flegmų nemėgau. Jie mane erzina, nes niekur nesikiša, o jei ir kišasi, tai tik ten, kur jiems visai nederėtų. Bet nemėgstama savybė tavyje net žavi. Kažkur girdėjau, kad tikroji meilė pasižymi nuoširdžiu rūpesčiu, akimirkų branginimu, detalių, susijusių su mylimu, pastebėjimu. Aš pastebėjau viską apie tave išskyrus tas liūdnas akis. Kurias tu slėpei nors žinojai, kad jos mane žavi.
Matyt, tada dar nebuvau dėl tavęs visiškai pamišęs, o gaila.
Dabar tai žinau: padariau šiurkščią klaidą. Reikėjo paklausyti tavęs - važiuoti ir ateiti vakare. Nusiraminus ir apie viską pagalvojus. Gailiuosi. Mano išdidumas nubudo ir dabar žiūrėdamas retrospektyviai aš galvoju, kad galbūt mes viską išsprendę būtume. Tavo pyktis laikinas, o ir mano principai ne amžini. Reikėjo nepaleisti tavęs nė sekundei, laikyti už rankos. Juk tada, tada mane žavėjo net tavo naivus tikėjimas, kad žmonės susitinka ne atsitiktinai! Tu tokia vaikiška ir miela, ir naivi, o kartais kvaila. Tu nedrąsi ir flegma, bet tai taip tinka. Tu viską padarai tubulybe! Aš prisimenu viską, o tu padarai viską geriau nei buvo. Nenorėdama priverti pakeist nuomonę. Sukeli norą tavim rūpintis. Saugot, kad dar kartą galvos į stalą nebetrenktum. Nors ir tai reikštų, kad aš turėsiu ją pridengt savo ranka. Bet kai į viską pažiūri... Tu buvai ne tik pasaulio šviesa. Tu buvai ir geriausia kas buvo manyje. Aš drąsiai galėčiau pasakyt - prisimenu kiekvieną minutę, galėčiau primint tau tūkstančius panašių. Net pačių banaliausių smulkmenų, nes jos su tavim. O tu man - viskas.
Mudu jau turėjom savąją meilės istoriją - tegul banalią, sentimentalią, dilginančią vien atstumtąjį, apviltąjį. Bet nuosavą. Mielą ir skaudžią. Istoriją kurioje nemylimas ir nemylintis randa merginą, kuri moka mylėti ir išmoko jį. Mes turėjome meilės istoriją su nuostabia pabaiga. Su ta nuvalkiota „ilgai ir laimingai”.
O tada kažkas atsitiko. Tavo meilė man dingo...
Tik... Kodėl dažnai šis jausmas kažkur pabėga? Pabėga tik iš vieno žmogaus širdies?
~ nemylimas ir silpnas Tylusis
KAMU SEDANG MEMBACA
Skaudžiai atvirai
SpiritualAr žinote tą jausmą, kai norisi pasipasakoti, bet nėra kam? Kai skauda tylėt, bet žinai, kad skaudės ir kalbant. Nes kai tu kalbi niekas neklauso. Žinote? Aš žinau. Ir man skauda. Todėl aš privalau prabilti, net jei manęs niekas ir neišklausys, jei...
