Skaudžiai atvirai

Atitrūkęs

„Pasauliu netikiu, o Pasaka... Pasaka tikiu” - sakė Radauskas. O gal Radvanas? Nežinau. Man jie panašūs kaip kairysis ir dešinysis kaliošai. Kai pirmą kartą eilėraščių sąsiuviny perskaičiau tai pasakiau, kad jis kvailys. Toks atitrūkęs nuo pasaulio idiotas. Bet man atrodo, kad šiandien supratau ką jis galvojo kai apie tai rašė.

Šiandien rašiau istorijos kontrą. 2 ilgosios, 1 trumpoji pertraukos ir 2 pamokos. Tiek laiko rašom. Ilgoji ir pamoka, tada trumpa pertrauka, tada vėl rašom. Nu per pertrauką išeinam į koridorių. Aš stoviu sau sieną parėmęs. Ne siena negriūna. Tiesiog sėst nėra kur. Pro mane praeina mergina ir atsisėda ant palangės. Skaito knygą.

O aš stoviu ir per kokius 5 metrus stebiu ją. Ji skaito. Vis apsidairo. Su ausinukais. Jai neįdomu kas vyksta aplinkui. O aš iš paskos atsiriboju nuo tikro pasaulio. Lieka tik palangė ir mergina skaitanti knygą.

Aš stoviu koridoriuj prie sienos ir spoksau į garbanę, kuri net nežino, kad aš esu. Žiūriu į ją ir suprantu, kad Radausko Pasaka tikrai egzistuoja. Žiūriu ir suprantu, kad gal ne viskas taip blogai. Kad gal ir nieko čia tokio jei gausiu dvoikę. Greičiausiai bus penkios dvoikės, bet nesvarbu.

Mano mitologinė fėja sėdi ant palangės. Aš ją matau ir man to užtenka.

Aš nežinau... Gal ir skambėjo skambutis. O gal ir ne. Bet ji užvertė knygą, išsiėmė ausinukus. Apsidairė ir grįžo į klasę. O aš likau stovėt. Ten, koridoriuj, dar bandydamas grįžt iš transo būsenos.

Tokia žemiška mergina. Ir tokios nežemiškos akys. Prieš kelias dienas girdėjau kaip koridoriuje juokavo "aš esu ateivis. Nukritau iš dangaus ir esu priversta gyventi šiame ribotos fantazijos pasaulyje, nes nežinau, kaip grįžti namo."

Ji tikrai ateivis. Mano ateivis...

Būčiau priėjęs. Dar kartą pasisveikinęs ir nevykusiai pajuokavęs „na ką, pagaliau susitikom!”, nes dar šiandien ryte sėdėjom ant to pačio suoliuko. Bet nespėjau. Nuskambėjęs skambutis grąžino ją į tikrovę, o aš buvau priverstas sekti paskui...