Skaudžiai atvirai

Tamsa

Paskutinį kartą išsimiegojau prieš dvi savaites, o gal ir dar daugiau. Kiek valandų miegojau per pastarąją savaitę galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Nors pakaktų ir vienos rankos. Aš dingau. Iš mokyklos, draugų rato, gyvenimo...

Draugai net nepastebi, kad aš nebesilankau bendroje grupėje, kad mažiau bendrauju. Socialiniai tinklai, kur anksčiau aktyviai vykdžiau veiklą, jau seniai nutilo. Mano tėvai skiriasi ir jiems visiškai nusispjauti ant manęs. Baigiau mokyklą ir net ne taip kaip baisiausiame sapne sapnavau. Birželio 5, 7, 10 ir 14 dienomis laikau egzaminus. Bandau įtikinti save, kad viskas bus gerai ir aš išlaikysiu, o iš kai kurių net gausiu užsibrėžtą taškų skaičių (svarbu stojant). Bet kažkur giliai viduje kažkas įkyriai ir labai garsiai kartoja, kad aš susimausiu ir man nepavyks.

Nebūtų pirmas kartas, tiesą sakant.

Mano gyvenimas - viso labo klaidų virtinė.

Vis dažniau pasvarstau apie mirtį ir tai, kas laukia po jos. Pagalvoju apie savižudybę... Būna rytų, kai vos atsibudus ateina mintis „jei išgyvensiu šią dieną, vakare pasikabinsiu vonioje.” Atvirai? Nebūtų pirmas kartas, kai bandau. Kiekvieną rytą guliu lovoje, žiūriu į lubas ir galvoju, kaip atsikelti. Aš žinau, kaip, tačiau kur rasti jėgų? Galiausiai įtikinu save, kad aš privalau. Pažadu, jog tai - paskutinis kartas. Atkenčiu dieną, kasdien mano galvoje vis daugiau minčių, vis daugiau triukšmo ir sumaišties. Net sėdint visiškoje tylumoje aš girdžiu, kaip mano mintys ūžia it įsiutusių širšių avilys. Atkenčiu dieną, veidu krentu į pagalvę ir... Išsijungiu. Nebereikia valgyti, nusiimti kojinių ar susišukuoti. Kam tai? Juk ryte darysiu tą patį...

Man visko per daug. Tačiau tuo pačiu metu savyje jaučiu beprotišką tuštumą. Išsiugdžiau priklausomybę šaltai kavai. Šlykščiai kartus skonis, sukeliantis ledinį skausmą, atpalaiduoja drebančią širdį. Atradau naują žaidimą - peiliuku braukti per riešą ar koją. Peiliukui kliudžius odą stebėti kraują.

Kartais atrodo, kad man tereikia užsirakinti ir išsiklykti, bet tada suprantu, kad negaliu. Tarsi nebeturiu balso. Kartais atrodo, kad reikia išsiverkti. Išleisti tuos tamsius debesis. Bet ir vandens kūne nebėra...

Iki šiol man padėdavo kūryba. Dabar, kai negaliu suvaldyti minčių, kūryba prilygsta kančiai. O negalėjimas kurti mane žudo iš vidaus. Aš bandau imtis naujų veiklų, tačiau tai neveikia... Tas jausmas, kad aš sustingau, kad nebegaliu pajudėti, kad daugiau nieko niekada nebus, jis mane žudo.

Kartu su tuo sugrįžta mintis „hey, o gal baikime visa tai?” Aš žinau, kad turėčiau atsakyti sau, jog turiu per daug žmonių, kurie mane myli, kad šitaip niekingai pasielgčiau, tačiau tai nebeveikia. Mano akyse, kaip ir visame kūne, jau tamsa...

Aš pavargau meluoti, kad man viskas gerai, kad džiaugiuosi gyvenimu, kad niekuo nesirūpinu. Aš dūstu. Ir gali būti, kad viskas tuo ir baigsis...