Skaudžiai atvirai

Namai

Temsta, vėsoka, kyla vėjas, kaip ir lašnoja... O aš su ausinukais einu gatve. Ėjau. Dabar sustojau ir prisėdau ant suoliuko kažkur pakely. Nebežinau kur esu.

O kam rūpi?

Aš vis tiek be vietos...

Augau šeimoje, kur visi žino savo vietą. Tėvas - šeimos galva. Jo žodis paskutinis ir jokių diskusijų nebebus. Mama - šeimos advokatas. Ji visada bandys visus suprast, užtars, paguos. Sesė - audra. Visur pridaro problemų ir dramų. Ir tėvuks ir jos vyras bėgioja paskui ją, kai užsiisterikuoja. Ir aš - pasyvus kvailys. Kai tėvas pasako, kad aš niekam tikęs, aš tai patvirtinu jau kitą dieną ir iš matiekos gaunu 2. Toks mūsų namų modelis. Tokia mūsų šeima. Taip yra.

Buvo...

Sesuo už mane 12 metų vyresnė. Kitos motinos, kaip sakoma. Turi vyrą, metų vaiką, katiną, nuosavą namą... Ji beveik nebedalyvauja mūsų gyvenime. Mes su tėvais neseniai persikraustėm į nuosavą namą iš buto. Viskas atrodo gerai. Visi taip galvoja. Bet iš tikrųjų yra kitaip... Mano tėvai pradėjo pyktis. Namuose skamba keiksmažodžiai, pykčiai, skraido indai su puodeliais. Mama verkia ir bijo skyrybų, o tėvuks... Tėvuks išsikraustė pas mano seserį.

Aš žinau, kad nesu kaltas. Man 20! Nesu mažas vaikas ir negalvoju, kad viskas sukas apie mane. Beeet... Kai tavo tėvas ima ir meta tokį „hey, o tu žinojai, kad mes labai gerai be tavęs gyvenome? Tu prieš dvidešimt metų pasirodei ir vuolia, viskas pradėjo griūti” ir išsikrausto iš namų... Ką galvoti?

Dabar tėvukas grįžo, tėvai kalbėjosi virtuvėje. Tada kažkas atsitiko ir indai vėl pradėjo skraidyt, o tėvas šaukt ant mamos. Kaltint ją, kad yra bloga šeimininkė, kad nemoka gerai prižiūrėt namo, kad dėl jos kaltės šitas namas dar ne namai. Aš iš savo kambario nubėgau į virtuvę, bandžiau gint jau verkiančią mamą. Hm... Baigės tuo, kad mama užsirakino vonioj, tėvas renkasi lagaminą, o aš išėjau į lauką. Valkiojuos gatvėm, iš vieno miesto galo jau pasiekiau kitą. Aš išėjau su maike ir plona pavasarine striuke, kedais, naminiais šortais. Mano plaukai šlapi nuo lietaus ir susivėlę nuo vėjo. Mano kedai nutrynė kojas, nes neužsidėjau kojinių, o šlapia oda vandens pilnuose keduose nėra gerai. Mano šortai prilipo prie kojų, o striukė labiau šaldo nei šildo. Man šalta.

Toks jausmas, kad kai persikraustėm viskas pasikeitė. Aš... Aš praradau namus tada, kai tėvas pasakė, kad perka namą. Nuo tada mano šeima pradėjo byrėt, aš praradau šunį, mylimą, nors ir mažą, savo kambarį, tėvą...

Sėdžiu ant suoliuko. Tamsioj ir tuščioj gatvėj galvoju apie tai kas nutiko. Per tuos du metus ir šiandien vakare. Mirkau kojas baloj. Aš vis tiek šlapias, o bala tiesiai po suoliuku. Normalūs žmonės sėdi šiltai namuose. O aš lauke ir vienas. Pradedu suprast ką reiškia būti iš tikrųjų vienišu žmogumi...

Ir toliau sėkmingai ieškau atsakymų į tokių dalykų neturintį klausimą.

Kur mano namai?

~ benamis Tylusis