Skaudžiai atvirai

Sudie

Aš tave paleidau ir tu išėjai. Paleidau kaip visada, paleidau atstumdamas. Užsidarius savyje ir šaukiant visiems, kaip jų nekenčiu, aš liepiau ir tau dingt iš mano akių. Sakiau, kad nemyliu, kad nenoriu tavęs, kad esi klaida, kuri užsibuvo per ilgai. Liepiau krautis lagaminus ir keliaut. Man skaudėjo tada, bet dabar žinau, kad tau skaudėjo labiau. Galvojau, kad tu amžina, kad pasiliksi su manim visada. Aš klydau. Labai!

Dažnai kartojau, kad man geriau vienam, kad nenoriu pašalinių šalia savęs. Sakiau, kad nemyliu kitų, nemylėsiu niekada. Teisinaus, kad tai šeimos klaida ir trauma. Gyvenimas sunkus, tai kam dar apsikraut? Eit, gyvent, daryt... Viskas suprantama. Bet mylėt? Ne. Tai ne man. Aš negaliu, nemoku, nenoriu...

Tu sakei, kad visi žmonės gali būti savimi, bet ir kitų. Aš sakiau, kad arba tu savo, arba myli kitą. Tik dabar supratau, kad tu mylėjai mane. Tuo metu aš visą laiką žinojau, kad myliu tave. Tylėjau, slėpiau. Gi gėda, nejauku kažkaip... Mes draugai, tik tiek. Nuo vaikystės kartu, turiu net nuotraukų kur nuogom subinėm sėdim vienam baseine. Simpatija? Meilė? Ką? Ne! Aš negaliu. Nemoku. Tikėjau, kad tavęs nepamilsiu taip, kaip reikia. Juk mes nuo vaikystės kartu... Bet aš klydau.

Visą šį laiką mylėjau tave. Ne kaip sesę, puskę ar draugę... Bet mylėjau taip stipriai, kad bijojau tave turėti šalia. Aš vaidinau ir klydau, ir melavau, ir pykau, ir atstūmiau tave. Galiausiai net padariau didžiausią klaidą savo gyvenime. Aš tave paleidau. Paleidau kaip kiekvieną kartą, kaip darydavau anksčiau, kaip buvau pripratęs. Paleidau kaip karvelį iš narvo. Galvojau, kad sugrįši. Bet tu negrįžai.

Todėl aš sėdžiu vienas ir sumautai vienišas ir galvoju apie tai, ką padariau ne taip. O klaidų, pripažįstu, buvo daug tikrai...

Tu toli, neberašai, man atrodo, kad apie mane pamiršai. Man liūdna ir pikta. Ne ant tavęs. Pirmą kartą aš likęs vienas pykstu ant savęs! Ieškojau tobulybės, nors turėjau ją šalia. Norėjau garbanų, konkrečios spalvos akių ir šypsenos plačios... Man nereikėjo nieko iš tiesų. Tik tavo apkabinimo, kurio praeitą kartą atsisakiau.

Kai sakiau "na ir eik tu po velnių" negalvojau ką darau. Aš atsiprašau. Klydau. Galiu pykti, atstumti, verkti... Bet ne paleisti tave. Dabar žinau, kad tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. Turbūt nekęsiu savęs dėl jos iki ateis mano valanda.

Bet tu laiminga. Gyveni dabar jau dėl savęs. Akys blizga ir manęs nebematai. Tai gerai. Turbūt. Nes greit radai tą, kuris laikys tave šalia, o ne bandys atstumti.

Bet vis tiek, noriu pasakyti tai, ko nebepasakiau...

Aš myliu tave.