Viltis palaiko gyvybę. Pradžiugina. Padeda nepasiduoti. Kol turime vilties dėl ateities mes galim įveikt visas netektis. Bet kai netenkama vilties... Gerai būti nebegali.
Ir vat dabar nutiko gyvenimas ir... Aš susidūriau su dar viena netektim. Bet šita kitokia. Šita netektis yra net ne visai mano, o kito žmogaus... Ir ne. Aš nebandau kaip nors gražiai čia kalbėt. Aš nemoku taip kalbėt - gražiai, įspūdingai, romantiškai... Nemoku. Tai ir nekalbu, nes ir čia viltį praradau.
Miela, švelni ir labai gera mergaitė - vadinu ją savo, bet ji ne mano. Kaip kažkada sakiau, ji jau kito. Ir viskas čia gerai. Ji laiminga - aš laimingas. Ji laiminga būdama su kažkokiu aukštu, storu romantiku. Aš laimingas, nes matau jos žalias akis taip nuostabiai blizgant... Tos akys kaip žali liepos lapeliai - tokie švelnūs, šviesūs, gaivūs ir nekalti. Matau tą mielą šypseną dėl kurios mano mylimos akys prisimerkia. Matau ant akių krentančias garbanas.
Ir man to užtenka. Tikrai. Ji mano angelas be sparnų ir man užtenka tik žiūrėt į ją iš tolo. Užtenka išgirst tylų balsą ir mano viltis, kad ne viskas taip blogai grįžta. Tada atrodo, kad aš galiu pakilt nuo žemės ir skraidyt. Nors negaliu, bet viltis yra.
Galėčiau aš nešt gėles, dainuot po balkonu ir laikyt už rankos... Galėčiau aš ja rūpintis ir skolint savo švarką. Bet aš - ne jis.
O jis to nemoka.
Mano mergaitės lūpos sausos ir nukramtytos. Net iš tolo žiūrėt skaudu. Nors visi sakydavo, kad mano angelas kalba tyliai, dabar ji kalba dar tyliau. Daug tyliau. Jai patinka laisvesni rūbai, bet net per juos aš matau - ji numetė labai daug svorio. Jos raktikaulis labai iššoko, kelnes ji taisosi labai dažnai, nes smunka prieš mėnesį buvusios kaip tik. O jos rankos... Jos ir taip smulkios rankos kaulėtos. Ilgi pirštai dabar kaip skeleto. Auksinis žiedas nebesilaiko net ant vidurinio piršto. Mano gyvenimo švieselės akys prarado tą žalios spalvos deimanto žvilgumą.
Ji prarado viltį, kad jos svajonė išsipildys. O tas vaikinas, kuris šypsosi jai nors už nugaros trinasi su kitomis, nesugebėjo ja pasirūpinti. Jis neišsaugojo mano paukštelio, neapgynė jautraus pavasarinio daigelio.
Dėl jo kaltės mano vilties kibirkštis užgeso. Dėl jo kaltės mano šviesus angelas tapo tamsiu skeletu. Nors vis dar miela ir švelni, bet nebe tokia...
~ Tylusis
stebintis kaip gęsta jo angelas
BINABASA MO ANG
Skaudžiai atvirai
SpiritualAr žinote tą jausmą, kai norisi pasipasakoti, bet nėra kam? Kai skauda tylėt, bet žinai, kad skaudės ir kalbant. Nes kai tu kalbi niekas neklauso. Žinote? Aš žinau. Ir man skauda. Todėl aš privalau prabilti, net jei manęs niekas ir neišklausys, jei...
