Turbūt mes visi kada nors susipažįstam su tuo jausmu. Palikimo jausmu. Kai atrodo, kad mums svarbus žmogus mus pamiršo ir paliko. Su visam. Be galimybės grįžt.
Nepritampančio individo būtis modernizmo literatūroje įrodo, kad jam sunku. Šiandien supratau, kad aš esu dar vienas šito teiginio įrodymas.
Aš vienišas. Niekur nepritampu. Kiekvieną kartą kai pabandau tik nusiviliu. Manęs niekam nereikia. Manęs niekas neieško. O aš... Aš kaip kvailys iš šono stebiu mergaitę, be kurios „labanakt” negaliu užmigt!
Ilgi plaukai surišti į kasas. Pirmą kartą po daug metų ją tokią pamačiau. Ji nekenčia kai nepaklusnios garbanos yra supintos. Ji nenori būti „mergaite su kasa”. Ji nori būti savimi, asmenybe, kūrėja, žmogumi, bet ne mergaite su kasa. Todėl buvo keista ją tokią pamatyt. Bet ir taip nostalgiška... Pažiūrėjęs į tas žalias akis apvestas juodu pieštuku aš prisiminiau tą nedrąsią mergytę su kuria susitikau pirmoj klasėj. Tos akys nepasikeitė.
Jos ir dabar man šviečia kaip į šiaurės pašvaistę patekusios žvaigždės...
Ji stovėjo su vaikinu kuris laikė vieną kasą. Vis pataisydavo nesupintus kirpčiukus. Jis kažką pasakojo, o mano angelas be sparnų šypsojos. Gražus paveiksliukas... Labai. Bet kur aš? Kur? Aš prie sienos. Žiūriu iš toli. Aš niekada neprieisiu prie jos taip ir ji niekada nesišypsos taip plačiai dėl manęs. Aš nemoku kurt staigmenų ir gražiai kalbėt gražiais žodeliais.
Žiūriu į ją ir galvoju... Disnėjus man melavo. Mums visiems melavo. Melavo, nes fėjos neatrodo taip kaip jie tai rodė filmukuose. Ne... Tikrosios fėjos atrodo kaip ji... Mano mergaitė su kasom ir magija širdy yra tikroji real life fėja.
Tik jau nebe mano. Nors tokia niekada ir nebuvo. Kai priėjau prie jų išgirdau tik „Labas, M”. Aš atėjau pasakyt, kad ji nuostabiai atrodo. Kad reiktų dažniau kaip nors panašiai susirišt plaukus nors ji visada atrodo puikiai. Bet nepasakiau, nes šildanti šypsena buvo skirta jam, o ne man. Ir aš, jau ir taip paliktas, pasitraukiau į šalį.
Kažkas sako, kad man kažko trūksta - gal linksmumo arba šypsenos. Iš tikrųjų man trūksta baltosios rožės žydėjimo, bet juo jau džiaugiasi kitas...
~ paliktas Tylusis
YOU ARE READING
Skaudžiai atvirai
SpiritualAr žinote tą jausmą, kai norisi pasipasakoti, bet nėra kam? Kai skauda tylėt, bet žinai, kad skaudės ir kalbant. Nes kai tu kalbi niekas neklauso. Žinote? Aš žinau. Ir man skauda. Todėl aš privalau prabilti, net jei manęs niekas ir neišklausys, jei...
