He is girl x Jis yra mergina x Z.M ✔

7

Seven

Vos išėjusi iš namo pastebėjau Zayn. Jis laukė manęs susikišęs rankas į kišenes. Vienas jo antakis nežymiai šoktelėjo viršun ir jis nusijuokė nužvelgęs mane.

"Tai būsim kaimynai?"Paklausė ir aš prunkštelėjau. Nejau tai viskas ko jis norėjo manęs paklausti ir panašiai. Aš neturiu laiko paprastai kalbėti su juo. Man reikia galvoti planą kaip jo atsikratyti.

"Keista, bet taip" Ir tik dabar aš supratau pražūtinga dalyką. Tai tragedija man, kaip tas visas reikalas su Dilan. O velnias.. Kaip aš persirengsiu? Kur? Ir kodėl pagalvojau apie tai tik dabar? Vis dėl to mano protas padarė savo. Iki ausų įklimpau šioje nesąmonėje."Taigi ko tu nori?"Po nejaukios tylos paklausiau.

"Man reikia pasikalbėti su Dilan"Aš vos nesusikeikiau."O tu esi vienintelė padedanti man su juo susitikti, ar gi ne keista?"Jis paklausė kilstelėdamas antakius viršun. O aš sutrikau ir vos nesumikčiojau. Galiausiai įkvėpiau oro ir pažvelgiau jam tiesiai į akis. Aš esu girdėjusi, kad meluojantys žmonės bijo pažiūrėti kitiems į akis. Zayn šiek tiek pakreipė galvą ir surakino mane dar baisesniu žvilgsniu.

"Toks jau man pusbrolis. Jis paslaptingas"Trūktelėjau pečiais ir skėstelėjau rankas į šonus. Juodaplaukis nusišypsojo, lyg kažką supratęs."Oh ir aš galiu susitarti su juo. Tau tereikia pasakyti laiką ir vietą ir jis ateis" Mirktelėjau ir dirbtinai nusišypsojau. Pastebėjusi, kad mano rankos dreba susikišau jas į kišenes.

Zayn apsilaižė lūpas.

"Būtų puiku"Sušnabždėjo ir labiau palinko link mano veido, o aš žengiau keletą žingsnių atgal priversdama jį sukrizenti. Jis perbraukė ranka savo plaukus."Pasakyk jam, kad šiandien vakare ateisiu į tavo kambarį"Mirktelėjo ir nuėjo.

"Ką?!"Atsigavusi surikau, bet jau buvo per vėlu. Bėgdama pasileidau į namus ir vos neatsitrenkiau į duris. Ranka jas atidariau ir nubėgau į savo kambarį. Šūdas. Tai yra suknistas šūdas. Ką man dabar daryti? Atsisėdau ant lovos ir net nekreipiau dėmesio į kambario dekoracijas ar kitą šlamštą tik išsitraukiau kuprinę kurioje buvo visi Dilan daiktai ir atsidusau.

Užsimoviau ant rankos apyrankę ir lėtai vos prakvėpuodama nulipau į apačią. Dabar reikia atsikratyti tėčio ir jo šeimynos. O kaip tai padaryti aš nežinau.

Alkūnėmis pasirėmiau į bronzo spalvos medinį stalą ir pirštu perbraukiau jo paviršių. Tėtis pakėlė akis į mane ir lėtai nusimovė savo darbinius akinius. IR dabar meluočiau sakydama, kad jis atrodė gerai.

Jis atrodė pavargęs ir išblyškęs. Po akimis dideli juodi ratilai ir liūdnas žvilgsnis. Pasikasiau žandą ir įkvėpiau didžiulį gurkšnį oro.

"Um..Tėti?"Sumurmėjau ir jis ir vėl pakėlė savo akis į mane ir nustatė griežtą žvilgsnį, bet lūpose žaidė maža šypsenėlė. Ir man kažkodėl akimirką pasirodė, kad ji dėl to žodžio tėti. Nors aš nežinau, ar tai nebuvo tiesiog mano noras.

Galbūt aš tiesiog norėjau pasijausti mylima. Bent tą akimirką suteikti sau svajone ir patikėti ją, o vėliau ir vėl nusivilti?

Juk tam ir gyvename, kad kristume ir kiltume. Kad būtume paukščiai, kažkas nulaužtų sparnus ir vėliau mes ir vėl juos atgaivintume tik tam, kad kažkas juos ir vėl sulaužytų.

"Taip?"Sumurmėjo ir aš pradėjau žaisti su savo pirštais. Pasijutau, lyg žuvis krante ir sustingau iš baimės.

"Aš norėjau paprašyti.."Nutęsiau ir vėl pasikasiau žandą. Mano kojos sustingo, rankos pradėjo drebėti. Aš užsimerkiau ir vėl lėtai atsimerkiau.

"Galbūt gali nuvažiuoti su savo šeima, kažkur?"Sumikčiojau ir jis garsiai nusijuokė, atmerkiau aksi ir sukaupiau savo jėgas."Aš matau koks tu pavargęs, o aš taip pat norėčiau likti vakarui visiškai viena" Ir atrodo jis suprato mane greičiau nei aš supratau save.

Man reikėjo keleto akimirkų kol supratau, kad aš pasakiau su savo šeima. Taigi reiškia be manęs. Aš konkrečiai pati laikiau jį nebe savo šeima ir man buvo skaudu.

Nuo kada mes tapome tokie svetimi? Jis mano tėtis, aš jo dukra. Ar tai normalu? Aš net nebežinau nieko apie jį ir dabar aš net negaliu pasakyti, kad jis yra mano šeima, o jam nerūpi, kad aš taip pat esu jo dukra.

Kodėl žmonės skaudina kitus to nesuprasdami? Ar tai mūsų kraujyje? Visada kažką sau. Kada mes padarome kažką dėl kitų? Iš vis kodėl įskaudinti kitą atrodo taip paprasta ir nebaisu, o vėliau tai tam įprasta.

Aš negaliu atsakyti nei į vieną iš šių klausimų, aš net negaliu sutvarkyti savo problemų. Taigi kaip aš galiu žiūrėti į kitų? Kaip aš galiu teisti kitą nežinodama, kas jam. Kaip aš galiu vertinti Zayn, tėtį, nė velnio jų nepažinodama, kad ir kaip tai skaudu būtų. Tai tiesa.

"Gerai."Tėtis prikėlė mane iš transo. Maža šypsenėlė švietė jo veide. Jis ranka nubraukė šviesius plaukus sau nuo kaktos. Ir pasilenkė kaip prie kažkokios mergaitės."Mes išvažiuosim. Grįšim vakare, tu teisi Lėja" Jis šyptelėjo ir atsargiai pavėlė mano laukus kaip vaikystėje, tik šį kartą tai nebuvo drąsu ir taip prasminga.

Netrukus jie pradingo už medinių durų. Jų kvepalai ir balsai, dar keletą akimirkų kartojosi mano galvoje, kol aš nepastebėjau juodo šešėlio atslenkančio į namus. Akimirksniu užbėgau į viršų ir čiupusi kuprinę -užsidariau vonioje. Drebėdama išsitraukiau rūbus ir apsivilkau gerai žinomą Dilan aprangą.

Kaip tik išėjusi iš ten radau juodaplaukį savo kambaryje. Jis išsivertė mano lovoje, kaip koks karalius ir nuo jo baisia dvokė. Alkoholiu.

"Tu dar ir prisigert spėjai?"Nusivaipiau iš jo. Jis pakėlė galvą į mane ir atsiduso. Ir vos girdimai suburbėjo kažką panašaus į 'taip' Aš nusijuokiau jis pasiėmė mano meškiną ir pasikabino jį.

"Gali pakviesti Lėja?"Staiga paklausė. Ir aš linktelėjau, ramiai ir atsargiai atsistojau ir nuėjau į kitą kambarį. Keikdamasi persimoviau drabužius ir pasileidau plaukus. Ant viršau užsimečiau chalatą. Dėl viso pikto.

Kojos pačios atnešė prie juodaplaukio. Bet vaikino lovoje nebuvo, o kambaryje tvyrojo prieblanda ir tik mėnulis nušvietė šią tamsią patalpą. Apsidairiau. O kas jai jis matė kaip persirengiu iš Dilan į Lėja? O Dieve..

Aš visiškai atsipalaidavau pajautusi tą patį sumišusį alkoholio ir jo kvepalų kvapą prieš save. Jis uždėjo savo ranką man ant žando ir aš pašiurpau, nuleidau akis.

"Ateik čia.."Sumurmėjo ir prisitraukė mane arčiau. "Aš būčiau kvailas jai nepastebėjau, kad tu liūdna mergina.."Jo kūnas pradėjo mane traukti link lovos. Jis apvyniojo savo rankas aplink mano liemenį ir galutinai nusitempė į patalus. Aš meluočiau sakydama, kad man nepatiko tie deginantys jo prisilietimai.

Po kelių minučių taip išėjo, kad jis gulėjo skersai lovos, o aš ant jo. Ir buvo sunku pripažinti, bet jis buvo patogus. O jo širdies ritmas padažnėjęs.

"Lėja?" Staiga paklausė ir aš pakėliau galvą į jį. Jis ir vėl ranka perbraukė mano skruostą.

"Kad ir koks girtas be būčiau trauka tau ,paslaptingoji, nedingo"Jis atsiduso, aš pažvelgiau į jo akis ir prisislinkau arčiau jo veido. Pabučiavau vieną skruostą.

"Tu girtas, Zayn. Praeis. Gali likti čia jai nori. Aš miegosiu kažkur vonioje." Alkūnėmis pasirėmiau į savo karališkus patalus ir kilstelėjau savo kūną nuo Zayn, bet jis prisitraukė mane arčiau ir dabar aš jau kybojau tiesiai prieš jį. Sulaikiusi kvapą ir išpūstomis akimis.

Kodėl aš niekada nesupratau, kad už viską labiau trokštu bent kartą pabūti ta mergina, kurią jis myli, glaudžia prie savęs, pabučiuoja skruostą, skiria savo šypseną jai. Sako mielus žodžius ir suteikia malonumą, kad ir tik vienai nakčiai. Aš to norėjau.

Galiausiai aš visiškai blaiviai mąstydama atsiradau dar arčiau jo ir beveik lūpomis jaučiau jo rausvas lūpas.

Ką aš darau? Noriu pabučiuoti vaikiną kuriam terūpi Dilan paslaptis. Noriu mergišiaus, vaikino kuris nėra toks kokio aš esu verta. Zayn man per gera, net gi būdamas toks.

Aš sutepta asmenybė, su gilia juoda siela.

Galiausiai neiškentusi prispaudžiau savo lūpas prie jo. Ir net būdamas neblaivus jis atsakė į mano bučinį, taip lyg aš bučiau jo oras.