Daug ką Lėja norėtų pakeisti, bet ji negali. Vienintelis merginai likęs dalykas pasislėpti nuo visų. Ji nebėga nuo savo problemų. Ji užsideda skydą, kurio vardas Dilan. Tik mažutis kvadrato formos pasaulėlis ima griūti kai pasirodo Zayn - vaikinas k...
اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.
Eighteen
Kelis kartu sumirksėjau ir uždėjau ranką ant savo plaukų, kurie turėjo būti netikri ir balti, o dabar jaučiau tikrųjų plaukų lizdą ant galvos. Kas reiškė, kad man be galo nepasisekė. Mergina išpūtusi savo didelės akis stebėjo mane, uždėjusi ranką ant burnos. Ji tylėjo be žodžių gėrė visus vaizdus į save, lyg kokteilį savo smegenimis. Tai buvo jos pergalė. Tik tą akimirką.
Iš dalies mano planas buvo sugadintas, bet buvo ir kita dalis kur reikėjo pasireikšti man. Ji žino, kad Zayn Lėja yra svarbi, o aš dabar buvau Lėja. Gal ne geresnė viduje, bet šiuo metu atgaivinta ryžto, o to užteko, kad grubiai suimčiau jos ranką į savo delną ir palenkčiau galvą suspaudusi lūpas į tiesią liniją. Lyg ta pati trumpa ir plona linija būtų siūlas, jos gyvenimo ir mirties ir dabar aš savo rankose laikiau žirkles ir galėjau, bet kada padaryti kažką velniško.
'Dabar paklausyk.'Pati nustebau savo balso tikrumu. Stipriai suspaudžiau jos ranką ir puse lūpų šyptelėjau. Pirmą kartą buvau tokia stipri ir nepažeidžiama. IR tai man be galo patiko. Jei tik jausčiau tokią stiprybę visada, sunaikinčiau visus savo priešus ir kartėlius gadinančius ir taip niūrų gyvenimą.'Jei tik prasitarsi kam nors apie tai skris tavo galva. Manai nieko negaliu, patikėk, mažute, aš matau viską. Vien tavo koja šlubuoja, kai vaikštai dairaisi, visada išgąsdinta žiūri į vaikinus. Tave kažkas išprievartavo ir tu vis dar turi tą baimę, kad tai pasikartos.'Tarstelėjau ir jaučiau kaip ji nuryja savo seiles. Atrodo aš paėmiau į rankas degtuką ir uždegiau jį sukurstydama ugnį. Ir štai dabar ji priklauso man kaip ir mano paslaptis ir jokia mergiūkštė nesugadins jos.
'Gerai-i-i' Mergina sumikčiojo. Jos skruostais viena po kitos ritosi ašaros, o aš vis labiau suvokiau, kokiu pabaisa virtau. Nekaltos mergina veidas, trauma viduje ir iš tiesų už visko besislepiantys mano demonai. Ten kur slepiuosi aš ir man net nerūpi. Kokia skaudi žmogų menkinanti tiesa. Mūsų demonai nugali ir mes tampame pabaisos. Nors žinau, kad rytoj kaltė užgriauš mane.
Vis dar stebėdama merginą ir jos išgąsdinta veidą pasilenkiau ir pasiėmiau netikrus plaukus, užsidėjau juos ir žvilgtelėjau į veidrodį.
'Patarčiau tylėti. Jei ką manęs čia nebuvo'Čiupau savo kuprine su kuria atsivilkau ir išėjau iš ten. Greitais ir užtikrintais žingsniais traukiau pirmyn. Ir vėl tas pats tamsus vakaras tik dar slogesnė aplinka. Begalinė tyla ir tuštuma. Tik nežinau kur, manyje ar realybėje. Pastaruoju metu aš daug nežinau ir nesuprantu. O vienas iš tų dalykų esu aš pati.
Kojos pačios mane nunešė prie juodų, liūdnais angelais ir metalinėmis rožėmis papuoštų vartų. Įžengiau į vidų. Atrodo net atmosfera, erdvė viskas pakito aplink. Kaip ir mano nuotaika. Ramiai ir neužtikrintai broviausi per sąžalynus arba dailius prižiūrėtus kapus. Niekaip nesupratau, kaip galima tiesiog palaidoti žmogų įkišti jį tamsion žemėn ir net neprižiūrėti? Atsidusau ir galutinai atsistojau vietoje. Raidės bylojo, kad čia ilsisi mano tėtis.
Jau dabar pasiilgau jo šypsenos ir sidabru dabintu plaukų. Tų nejuokingų juokelių iš kurių juokdavausi tik dėl jo ir to liūdesio kurį jis sukeldavo kartais. Aš be galo norėčiau tai ir vėl pajusti. Atrodo nėra nieko kito tik tai.
