He is girl x Jis yra mergina x Z.M ✔

22

Pasistengsiu nekankinti ir jei išeis kelti dalis bent kas antrą dienelę :) Vis tiek istorija eina po biški į pabaigą :3

Twenty two

'Klausiu dar kartą iš kur mėlynė ant tavo veido ir ant nugaros?'Pareigūnas prabilo. Jaunas maždaug 25 - erių vyras jau apie valandą kankinosi ligoninėje, su manimi, bandydamas išgauti reikalingą informaciją. Aš tik atsidusau ir sukryžiavau kojas. Žinoma bandymas nusižudyti neišdegė, Louis grįžo namo ir rado mane, nespėjusią net nukraujuoti, jis nuvežė mane į ligoninę, o jie uždarė mane palatoje. Ryte daktaras pastebėjo mano mėlynes nuo Zayn ir iškvietė pareigūnus.'Taigi nekalbėsi?' Vyras paklausė, o aš papurčiau galvą.

Nenorėjau nieko matyti savo akyse. Nesijaučiau gėdingai, taip pasielgusi. Jaučiausi net gerai. Supratau, kokia bus mano pabaiga kai visas šis mėšlas baigsis ir pagaliau nusprendžiau, kad turiu kovoti su Zayn. Papurčiau galvą ir šiurkštūs plaukai užkrito man ant veido, jie nebebuvo tokie švelnūs kokie buvo kadaise, dabar jie vertė mane nerimauti, kartais atrodo tiesiog saujom juos pešdavau nuo savo galvos. Jie buvo sausi ir atrodo net gi šiaudiniai. Vis dėlto pati nepastebėjau kaip pati pamažėle sunaikinau save.

Prikandusi lūpą nuleidau galvą, apsilaižiau sausas lūpas ir pakišusi ranka po paklode pradėjau žaisti su bintu. Man reikėjo būtinai dingti iš čia arba gauti cigarečių. Nagu kelis kartus perbraukiau savo odą, vis stipriau ir stipriau, kol pagaliau pajutau kraują ir pasijaučiau maloniau.

'Ką gi..' Kurį laiką tylėjęs ir mane stebėjęs vyras prabilo. Aš pakėliau galvą ir akis į jį. Kelis kartus sumirksėjau. Atsidusau ir nervingai spūstelėjau subraižytą ranką. 'Nuo šiol lankysiesi pas psichologę kiekvieną savaitę ir į mokyklą ir iš jos iki pat namų eisiu su palydą. Tave visada lydės persirengęs pareigūnas. Jau rytoj keliausi į mokyklą.'Pareigūnas piktai pasakė.

'Ką?' Nesusilaikiusi prabilau. Man buvo šokas. Plaučiuose pritrūko oro. Ar šis vyras juokauja? Aš negaliu eiti į mokyklą su kažkokiu persekiotoju. Kaip aš persirengsiu? Kaip aš pasislėpsiu Dilan kailyje? Ką man po galais dabar daryti.

Aš buvau teisi sakydama, kad mano gyvenimas viena didelė sumaištis. Man atsibodo būti savimi, nekenčiu visų aplink. Kažkas apsivijo mano kojas grandinėmis ir neleidžia eiti, todėl aš stoviu vietoje. Visi mano planai susidoroti su Zayn, su visais sunkumais. Sugebėjau tik atsikratyti Vivi, bet esu tikra visa tai laikina. Aš jau dalyvauju pražūtingame žaidime, kuris reikalauja aukų. Tik kaip laimėti?

Vyras ar vaikinas tiesiog išėjo ir aš likau viena ir vėl tyloje. Lėtai atsistojau iš lovos ir priėjau prie lango. Gatvėje žaidė keli vaikai. Prie jų stovėjo moteris, ji rūkė ir juokėsi. Aš kelis kartus įtraukiau oro ir net atrodo pajutau tą pražūtingą mirties pagaliuko skonį. Spėju tie visi vaikai buvo tos moters. Netrukus pamačiau mažyti šuniuką kurį laikė berniukas, jo rankos buvo apsivijusios jo rudą kailį, ausys pakilusios į viršų, o akys su visa įmanoma meile žiūrėjo į šeimininką. Mergaitė ilgais šviesiais plaukais priėjusi paglostė šuniuką, o vaikėzas piktdžiugiškai nusišypsojęs paleido šunį į gatvę. Aš akimirksniu atšokau nuo lango ir parkritau ant žemės, kol nespėjau pamatyti to siaubingo vaizdo.

Tą akimirką širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi. Akyse išdygo Lottie, tėtis ir visi kiti man brangūs atsiminimai.

Štai kaip elgiamasi kai kažką myli. Štai kaip žmonės elgiasi vieni su kitais. Ar tokia ir yra gyvenimo prasmė? Suprasti skausmą ir netektį? Neiškentusi pradėjau garsiai kūkčioti ir daužyti kumščiu į grindis. Vis tiek niekaip nesugebėjau pajausti tokio skausmo kokį jaučiau viduje.

Aš gyvenu beširdžių pasaulyje, nenoriu čia daugiau būti. Noriu dingti kaip pūkelis. Atsidurti danguje. Štai ką aš galiausiai supratau. Žemė ir yra pragaras. Čia yra tikroji kančia. Čia ir yra tikrasis gyvenimas kuris žlugdo, pargriauna ir tu jau nesugebi atsistoti ant kojų ir vėl. Tiksliau nesugebu aš.

<.>

'Labas rytas' Garbanius padavė man kuprinę su mano daiktais. Kiek susiraukusi paėmiau ją ir užsimečiau ant peties. Žalios vaikino akys, spindintys plaukai atrodė kažkur matyti. Jo šviesi oda ir ta šilta šypsena.. Niekaip nesugebėjau prisiminti kur jį mačiau, o jis daug ir nekalbėjo, tiesiog kaip koks paklusnus šuniukas sekė iš paskos, o aš jaučiausi nemaloniai, kad visi mato mano veidą. Tikrąją mane, todėl tyliai nuleidusi galvą žingsniavau skaičiuodama plyteles po kojomis.

'Taigi tu visada tokia tyli?' Garbanius keliais dideliais žingsniais prisivijo mane. Netrukus prisiminimai atsigavo tiesiog mano akyse. Juk prieš mane stovėjo tas pats vaikinas iš vakarėlio su kuriuo Zayn nenorėjo, kad bendraučiau.

''Aš Harry.' Vaikinas sėdintis šalia sušnabždėjo ir ištiesė ranką, lyg norėdamas susipažinti. Aš atsidusau, o aš taip norėjau tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus. Kodėl negaliu paprasčiausiai pavirsti dulke? Po šiandienos išbandymų ir pažeminimų aš nenorėjau daugiau bendrauti su kažkuo. Nenorėjau vėl kažkam parodyti save. Juk Zayn draugai, net nepamatę tikrosios manęs nuteisė.

'Lėja' Sušnabždėjau. Negaliu patikėti. Lėja rimtai? Tu visai išprotėjai.Užmerkiau akis ir laukiau kol jis pasakys kažką kandaus ir aš eilinį kartą apsiašarojusi pabėgsiu. Na gi ištark ką nors. Niekaip nesuprantu kodėl jis tyla ir kodėl ta tyla mane taip gąsdina.

Kodėl jis nekalba? Jis jau pabėgo? Aš esu tikra, kad jo čia nėra. Liko tik šiek tiek jo kvapo ir tos keistos atmosferos kuri pasirodė vos jam atsiradus šalia manęs. Atrodo vos jam pasirodžius oras tapo švelnus ir labai klaidinantis, lyg bet kurią akimirką galėčiau uždusti.

'Kodėl tu tokia liūdna, Lėja?' Jo balsas duslus, bet kiek švelnesnis nei Zayn. Niekaip nesuprantu kodėl jis dar nepaliko manęs. Neketinu ir vėl pasiduoti ir naiviai tikėtis kažko daugiau nei galiu gauti. Iš vis kodėl aš vis prisimenu juodaplaukį? Nejau jis taip giliai įsišaknijo man į smegenis, kad dabar negaliu išmesti net iš galvos? Tai taip erzina.'

'Tu Harry?'Kiek drąsiau paklausiau. Jis linktelėjo plačiai nusišypsodamas, pagalvojusi tiesiog linktelėjau ir nusukau savo žvilgsnį nuo jo įsispoksodama į mokyklą į kurią esu priversta eiti kaip Lėja. Daugiau nesibaiminau kas nutiks, man itin nerūpėjo. Vis tiek žinojau, kad visi kaip visada manęs nekęs taip kaip aš nekenčiu savęs, bet vien dėl to neketinu pasiduoti. Pažaisiu su Zayn lygiai taip kaip jis žaidžia su manimi.

'Taigi nekalbėsi, Lėja?' Garbanius paklausė ir atsainiai atmetė kiek per ilgus savo plaukus atgal. Tuo metu nuo jo pasklido jo mėtinių kvepalų kvapas. Aš užgniaužusi visus savo jausmus viduje tiesiog ėjau pirmyn. Tuo metu tie kvepalai man taip priminė juodaplaukį ir tas kelias akimirkas kai jis neatrodė toks beprotis. Tas akimirkas kai visas šis žaidimas nebuvo pavirtęs pragaru. Dar tada kai man net pačiai slapčia, širdy buvo smagu žaisti su juo ir šia pražūtinga paslaptimi.'Tu tokia susimąsčiusi' Žaliaakis burbtelėjo, aš ir toliau jį įgnoruodama ėjau keliu iki mokyklos, netrukus didžiulis pastatas išdygo prieš akis. Širdį pervėrė nemalonus jausmas.

'Nagi kalbėk su manimi, man nuobodu' Garbanius už nugaros suvaitojo ir sustabdė mane už rankos. Aš atsidusau ir atsisukau į jį, vaikinas lėtai timptelėjo savo marškinėlius juos pasitvarkydamas ir nustatė dirbtinę šypseną. Jis buvo įkyrus turiu tai pripažinti ir mane be galo nervino, kad negalėjau galvoti apie tai kas šiuo metu buvo būtina. O būtina buvo daug kas, ypatingai kaip man elgtis mokykloje ir kaip išvengti Zayn. 'Lėja' Harry papurtė mane. Šoktelėjau toliau nuo jo ir nustūmiau jo rankas nuo savo pečių. Vaikinas nepatenkintas atsiduso.

'Sugalvojau.' Prieš pat mokyklos įėjimą prabilau. Harry pakeltu antakiu atsisuko į mane, aš jam šyptelėjau. 'Tu gali eiti bet kur, o mane palik viena ir niekam nebus nuobodu' Trūktelėjau nerūpestingai pečiais. Man norėjosi atsikratyti jo. Norėjau parbėgti iki namų ir persirengti į Dilan, arba bent pamokų metu dingti iš mokyklos.

'Na jau ne. Manei be reikalo gavai mane? Aš žinau, kad kažkas ne taip. Tu nieko neapgausi, mieloji. Taip pat kai ką žinau apie Zayn ir būtent tu man ir padėsi išsiaiškinti viską ko man reikia' Vaikinas nusišypsojo.