He is girl x Jis yra mergina x Z.M ✔

14

Jai atvirai tai tos visos mintys ir mirtys man labai aktuali tema ;')

Būtų šaunu sulaukti kelių komentarų apie pačią isto ;')

Fourteen

Kažkas rėkia. Kažkas tyli. Kažkam skauda širdį. Kažkam skauda visą kūną, sielą. Kažkas stovi akmeniniu veidu. Kažkas miršta viduje. O kažkas jau mirė.

Ant veido krenta lietaus vanduo. Mano ausyse spengia tyliu rėkimu. Lyg daug balsų susirinkę į vieną vietą rėktų ne savais balsais. Labai skauda. Atrodo širdis kraujuoja. Man spaudžia plaučius trūksta oro. Trūksta gyvenimo.

Keli žmonės, juodais tamsiais rūbais, apsimetantys, kad jiems rūpi, kad jie niekada nepamatys jo šilkinių plaukų, šiek tiek gelsvų dantų šypsenos, pabalusio veido ir netikro džiaugsmo. Jie sako, kad jiems rūpi, kad jis ir jo baltas veidas daugiau neateis ir nepasisveikins su jais. Jie sako, kad jiems gaila, kad jis mirė. Blogiausia, kad aš žinau, kad jiems nerūpi. Tie patys rūpestingi veidai... Atrodo jiems tikrai rūpi, bet taip nėra. Jis tik paprastas žmogus palikęs šį gyvenimą.Jis tik dulkė kaip mes visi. Visi mes galiausiai mirsime. Jie to nevertina. Jis mirė ir jiems reikia pareikšti užuojautą, nors čia net yra tų kurie jo net nepažinojo. Ak, kokie mes žmonės sugadinti.

Apsimetame rūpestingais, apsimetame idealiais Dievo kūriniais. Juk mus sukūrė, mus pavertė tokiais. Mes kitokie, todėl mes geresni. Taip net nėra. Puikybė gadina žmones. Mes visi esame sugadinti, sudraskyti iš vidaus.. O iš tiesų dauguma net nežino, ką čia veikia. Aš matau daug veidų. Net Zayn kurio žvilgsnį jaučiu ant savęs. Bet jiems čia ne vieta. Dauguma jo net nepažinojo, čia turėtų būti tik tikri žmonės.

Jai tik būčiau žinojusi, kad jis mirs. Kas nors juk turėjo man pasakyti, kad jis taip baisiai sirgo. Tėtis negalėjo slėpti nuo manęs to. Jai man būtų kas nors pasakę, kad vien dėl to aš atsiradau pas jį namuose.. Aš būčiau vertinusi kiekvieną akimirką, o dabar turėjau tik viena vakarą. Vieną vienintelį vakarą atsisveikinti ir aš nespėjau.

Rudas puošnus karstas lėtai leidžiasi į žemę, kur netrukus su kirmėlėm supūs. Vis dar menu kaip keli žmonės atėjo į mūsų namus. Aš žliumbiau prie tėčio, o Louis panikavo. Viskas ką padarė jie tai įkišo jį į maišą. Baltą, paprastą maišą ir jo nebeliko. Jie įdėjo į kaip šiukšlę, lyg gyvybė būtų nieko neverta. Ar mes taip sugadinti, kad net nebe vertiname gyvybės. Jo nebėra, jis nieko nejus todėl mes galime elgtis su juo kaip norime.

Aš nežinau kodėl aš vis dar čia šioje žemėje. gyvenimas atima visus, bet manęs nepasiima. Aš nebe noriu čia būti. Nenoriu kvėpuoti, nenoriu egzistuoti, nenoriu gyventi!

Norėtųsi mokėti pamiršti. Norėčiau būti paukštis. Norėčiau, kad medžiotojai nušautų mane, o mano šeima pabėgtų. Arba tiesiog norėčiau išskleisti sparnus prieš švelnią saulę, pavasario vėją.

Duobkasiai ištiesia kastuvą . Pagaliau suvokiu, kad laikas paimti žemę ir užmesti ant jo karsto. Tai tik medžio gabalas. Jo kūnas ten, giliai po žeme. Tėčio nebėra. Tėtis mirė prieš dvi dienas. Stoviu vietoje. Tik Louis stumtelėjus aš pasiryžtu tai padaryti. Kaip apmirusi išbarstau žemes.

Kokios jos birios ir trapios. Kaip gyvybė. Motina gamta pasiima mus pas save. Tarp vabalų tarp šliužų.Gyvenimas nulaužia žmogui sparnus ir štai jis jau dugne iš kur niekad nepakils. To negalime išvengti. Blogiausia, kad kartais likimas pasima ne tuos kuriuos turėtų. Dabar aš turėčiau ten būti. Aš turėjau daugybę kartų mirti, bet aš vis dar čia.

Netrukus tėtis jau po žeme. Akimis srūva daug ašarų. Nebemoku kalbėti. Tyliu kaip tyli žemė. Ji ką tik atėmė ir šiltai apglėbė tėtį į savo rankas. Jo šeima, aš ir Louis likome be jo. Ir mes turime susitaikyti su tuo, bet tai be galo skaudu ir sunku.

'Lėja, eime' Louis atplėšia mane mane nuo kapo. Brolis apvynioja savo rankas aplink mano liemenį ir veda į mašiną. Aš visiškai nesipriešinu tiesiog einu. Jau kelias dienas nekalbu, nevalgau negeriu. Neturiu noro. Nematau prasmės.

Louis įsodina mane į mašiną, o pats atsisėda priekyje. Atsisėdu ir galvą pasirėmiu į stiklą.

Niekaip nesustoju mąstyti apie tą lemtingą dieną. Viskas atrodė taip gerai. Taip laimingai. Tas tėčio juokas, pasakojimas, linksmi prisiminimai. Ir viskas tik didžiulė skaudinanti iliuzija. Viskas turėjo baigtis laimingai, nes aš negaliu būti laiminga. Man tai nelemta.

'Lėja..'Louis pakelia mane kaip lavoną ir paguldo į lovą. jis numauna man batus ir palieka su suknele. Mano oda pašiurpsta, brolis pabučiuoja kaktą ir užkloja dekiu.'Pailsėk'Sumurma ir išeina.O aš toliau stebiu sieną.

Mano tėti ką tik palaidojo. Mano tėtis mirė. Mano tėčio nebėra ir aš daugiau niekada nepamatysiu jo. Daugiau niekada.

Mano kūnas automatiškai pakilo nuo lovos ir aš priėjau prie veidrodžio. Tokia bjauri niekada sau nebuvau. Žmonės dabar atrodė tokie bejausmiai ir blogi. Tiesiog neverti čia būti. Ar galima palaidoti ir pamiršti? Ateiti pasižiūrėti, kaip kenčia šeima.. Ar galima taip nekęsti savęs?

Aš esu bjauri, traumuota mergina. Mano išvaizda gadina žmonės. Aš tokia sugadinta supuvusi mergina. Tokia niekam tikusi būtybė. Man trūksta tik sparnų, kad galėčiau dingti iš čia. Sparnai ne žmonėms sugadintiems kaip aš sparnai normaliems. Sparnai tikriems, ne dirbtiniems.

Mano kumštis lėtai, bet skausmingai susidūrė su stiklu. Aš parkritau ant šukių ir pradėjau garsiai verkti. Raudonas, tirštas skysti padailino mano baltą odą, bet aš nejaučiau skausmo. Aš jaučiau tik didžiulę fizinę duobę. Tik didžiulį potraukį pasitraukti ir didelį skausmą.

Kodėl man taip sunku? Kodėl visa tai vyksta jau antrą kartą? Kodėl Dieve, tu atėmei iš manęs dar vieną man brangų žmogų?

'Lėja, o Dieve' Zayn greit pakelia mane nuo žemės ir priglaudžia prie savo krūtinės. Tvirtos juodaplaukio rankos priglaudžia prie savo šilto kūno ir nuneša į vonią, jis pasodina mane ant spintelių ir pradeda lėtai tvarstyti žaizdas. Kol aš stebiu jį.

Visada maniau, kad jis turi savo paslapčių, traumų, kad jo rudos gilios akys daug pasako. Visada maniau taip, bet dabar aš nemaniau nieko. Tik tikėjausi, kad jis dings iš mano gyvenimo. Kitaip ir jį pasiims žemė. Ji pasiima visus. Visus kuriuos aš myliu, nes aš paprasčiausiai per daug sugadinta. Aš esu per daug bjauri, kad galėčiau kažkam parodyti savo bjaurų tikrąjį veidą. Aš padariau klaidą pasauliui parodydama Lėja, nes aš visada buvau Dilan. Ne Lėja.

Lėja yra mano demonas, o Dilan šviesioji pusė kuri turi vilties. Aš niekad, nebūsiu tokia laiminga kokia noriu, bet aš galiu pabandyti būti bent kažkuo švaresniu nei esu. Lėja yra kaip tekanti upė ji vis nesustoja tekėti, o Dilan yra didžiulis aukštas kalnas, daug galingesnis ir sveikesnis. Dilan yra gyvas, o Lėja yra mirusi.

Didžiausia mano klaida, kad aš užmiršau apie Dilan ir apleidau jį.

Zayn nuneša mane į mano lovą kai baigia bintuoti mano kūną ir vėl paguldo į lovą. Aš tik užmerkiu akis ir užmiegu akimirksniu.