Daug ką Lėja norėtų pakeisti, bet ji negali. Vienintelis merginai likęs dalykas pasislėpti nuo visų. Ji nebėga nuo savo problemų. Ji užsideda skydą, kurio vardas Dilan. Tik mažutis kvadrato formos pasaulėlis ima griūti kai pasirodo Zayn - vaikinas k...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Ilga ir pakankamai įdomi ;D Baigiau ST tai dabar rašau dvi isto, galėsiu kelti dažniau :D
Twenty
Palikau Lėją namuose, o pati to nesuprasdama išsivilkau į šventę. Ne tam, kad švęsčiau, o tam , kad stebėčiau. Suprasčiau ką nors. Rasčiau kažką. Jau kokia valandą sėdžiu pasislėpusi miške. Čia ramu. Nėra saulės, nors keli maži jos spinduliai prasibrovė per šakas ir sudarė paslaptingus šokančius šešėlius. Buvo gražu stebėti jų judesius, lyg jie suktųsi apie mane.
Netoliese buvo scena iš kurios sklido muzika, o aš sėdėjau čia ir bijojau kažkam parodyti savo vidinius demonus. Turbūt turėčiau pasakyti, kad jie mane ir vėl aplankė kaip ir ta slogi nuotaika. Apsisukusi pradėjau, tiesiai mišku, kulniuoti link jūros. Skambi muzika nutilo ausyse, medžių šakos nubraižė mano veidą ir rankas, bet nesustodama ėjau.
Man atsibodo. Taip nervina vaidinti gerą ir laimingą Lėją. Pasislėpus rūkyti, apsimesti, kad tas kvailas cigarečių kvapas atsklido iš lauko, o mano apsiblaususios akys dėl miego trūkumo. Viskas ką aš jaučiu tai tyla ir jokios ramybės. Jokio atsipalaidavimo, tik nuolatinis mąstymas.
Pagaliau išėjusi iš miško sustojau prie skardžio. Čia nebuvo žmonių, nebuvo šilumos, saulė nepasiekė šios apleistos vietos. Apačioje labai toli nuo manęs bangavo jūra. Jausmas, lyg savo rankomis kvietė nušokti jai į rankas, jaučiau, kad ji priglaustų mane. Prasmegčiau tarp uolų ir dingtų visos problemos, bet negalėjau dingti. Dar turėjau nebaigtų reikalų čia.
Tyliai atsisėdau, ir nuleidau kojas. Leidau sau jomis siūbuoti, o vėjui plaikstyti mano šviesius plaukus. Jie šiek tiek krito ant veido, bet nenubraukiau jų, kad ir kaip norėjau.
'Lėja?' Juodaplaukis išėjo iš to paties miško kaip aš ir kiek nustebo pamatydamas mane. Keliais žingsniais priėjo arčiau. Pažiūrėjau į jo akis. Jos tokios ramios ir tamsios, o dabar kai vėjas šiaušia jo plaukus jis atrodo taip gražiai. Turiu pripažinti, kažkas traukia mane prie jo.
'Kas nutiko?' Atsargiai atsistojau, o jis pažvelgė į vandenyną. Kelias sekundes ten žiūrėjo susiraukdamas. Mąstydamas. Turbūt niekada nesugebėsiu suprasti jo. Kai jo žvilgsnis sustojo ties manimi kiek pasikeitė. Lyg būtų prisiminęs kažką. Pareigą, darbą kurį turi atlikti.
'Vivi tėvas yra miesto meras ir jis rengia tokį kaip ir pokylį ir ji nori, kad ateitum ir tu ir Dilan. Nebūtina labai oficiali apranga, tiesiog ji reikalauja jūsų abejų. Šiandien 6 - vakare.' Rimta veido išraiška stebėjau juodaplaukį, nusišypsojau jam puse lūpų. Nestipriai ir jam nematant vieną ranką suspaudžiau į kumščius.
'Ateisim' Linktelėjau ir nuėjau nuo jo. Palikau jį ten vieną, stovėti ir netikėti mano atsakymu, o pati pradėjau brautis į mišką, žingsniai pasidarė greiti, kvėpavimas sunkus, o mintys... Jos tiesiog šėlo mano galvoje! Neiškentusi sustojau prie vieno iš medžio ir stipriai paleidau iš kumščio į jo kietą kamieną. Skausmas nudiegė mano ranką ir aš stipriai susiraukdama priglaudžiau galvą prie medžio.
