Atsikėlusi iš lovos nuėjau prie savo didžiulio veidrodžio ir pažvelgiau į save. Maža, liekna, su rudais plaukais mergina stovėjo prieš mane. Nenorėjau eiti į mokyklą. Visi iš manęs tyčiojasi. Gyvenau tik dėl vieno dalyko. Dėl savo tėvų... aš jiems prižadėjau. Jie mirė gaistre kai man buvo tik keturiolika. Paskutiniai mamos žodžiai buvo, kad nepasiduočiau ir neleisčiau kitiems manęs skaudinti. Todėl aš jiems prižadėjau niekada nepasiduoti. Nuėjusi į vonią apsiprausiau ir apsirengiau mokyklos uniformą. Pasidarius sumuštinį išėjau iš namų. Eidama išgirdau tylu labas. Apsisukus aplink pamačiau, kad šalia manęs nieko nėra. Turbūt jau kraustausi iš proto. Atidarius mokyklos duris įėjau į pragarą visi rėkavo užgaulius žodžius. Jie rėkavo, kad aš stora, baidyklė, kodėl aš nenusižudau. Kartais aš pati to savęs klausdavau. Užsimetusi kapišoną ant galvos nubėgau į savo klasę. Įdribusi į suolą išsitraukiau ausinukus. Prieš įjungdama muziką išgirdau ir vėl balsą Ei, gražuole su tavim kalbu. Pašokusi nuo kedės apsidairiau. Visų akys dabar žiūrejo į mane.
-Ar viskas gerai panele Stone?- paklausė sutrikęs mokytojas.
-Um.. gal galiu nueiti iki tuoleto?
-Taip žinoma.
Išbėgusi iš klasės girdėjau klasiokų juoką, bet man dabar tas nerūpėjo. Bėgau ilgu kolidoriumi iki tuoleto. Pradariusi duris nuėjau iki veidrodžio ir pasižiūrėjau į jį. Jame buvau aš ir... ir vaikinas kuris stovejo už manęs. Apsisukusi aplink už manęs nieko nebuvo. Vėl pažiūrėjusi į veidrodį buvau jame tik viena. Nusiplovusi veidą šaltu vandeniu buvau pasiruošusi grįžti į pragarą.
YOU ARE READING
Ghost Boy
FantasySveiki, esu Jesica. Neturiu vaikino, tėvų, daug draugų, bet man jų ir nereikia nes turiu nematomą draugą. Gal jis yra daugiau negu draugas. Jums turbūt atrodo kad aš šneku apie įsivaizduojamą draugą, bet ne jis yra tikras. Ir aš jį myliu.
