Priėjusi duris jas pravėriau ir buvau šoke. Prieš mane buvo....
Prieš mane buvo jis. Jo plaukai buvo rudi ir susivėlia. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane su šypsena. Jau norėjau bėgti, bet buvau prispausta.
Prašau baik nuo manęs bėgti. Aš tau nieko nepadarysiu.
Jis lėtai pasitraukė, o aš nejudėjau. Tiesiog stovėjau.
Tai taip dabar ir stovėsi?
-N-Ne. Ka-Kas tu?
Jis pranyko ir vėl kiek atsipalaidavusi pradėjau lėtai eiti iki laiptų. Kelius vis dar gėlė.
Tiki vaiduokliais?
Girdėjau jo balsą, bet nežinojau iš kur sklido.
-Ne - tvirčiau pasakiau.
Oh, kaip gaila nes vienas už tavęs.
Nenorėjau apsisukti. Atrodė, kad kojos manęs nebeklausė. Apsisukau ir sutikau nuostabias žalias akis.
-Tu ne vaiduoklis. Kaip čia patekai? Kas tu toks?
Vis dar bandai įtikinti save, kad aš žmogus? Stebėk.
Nusišypsojo ir pasisuko link sienos pradėjo link jos eiti. Aš nusijuokiau nuo savo minčių, kad jis tuoj atsitrenks į spintą, bet jis ją perėjo kiaurai. Mano šypsena iškart dingo. Buvau išsigandusi, kaip niekada nebuvau. Stovėjau ir drebėjau. Apsisukusi užlipau laiptais labai atsargiai, kad neskaudėtu kelių. Užlipusi nuėjau į vonią išsitraukiau vaistinėlę. Išsivaliau žaizdas. Apsiviniojau bintą ir nusileidau į apačią.
-Išlysk!
Jezau nereikia rėkaut aš pasirodysiu kai norėsiu.
Jis tikrai buvo karštas. Jo akys buvo žalios seniai tokio žalumo mačiau.
Taip, taip žinau, kad aš karštas.
Nusišypsojo ir sukryžiavo rankas sau ant krutinės.
-T-Tu skaitai mintis?
Visi vaiduokliai taip gali.
Tai pasakias jis pradėjo artėti link manęs.
Nauuja dalis!!! Tikiuosi gera! Votinkit!🌟 komentuokit! 💬
YOU ARE READING
Ghost Boy
FantasySveiki, esu Jesica. Neturiu vaikino, tėvų, daug draugų, bet man jų ir nereikia nes turiu nematomą draugą. Gal jis yra daugiau negu draugas. Jums turbūt atrodo kad aš šneku apie įsivaizduojamą draugą, bet ne jis yra tikras. Ir aš jį myliu.
