Ghost Boy

1.5

Negalvojau, kad kada nors tai pasakysiu.
Kai surinkome šukias nuėjome į kambarį.
-Tai koks tavo vardas?
Louis. Gali vadint Lou. O tavo?
-Jesica, vadink Jes.- nusišypsojau, o tada surimtėjau.- Kodėl tu vaiduklis? Kas tau atsitiko?
Na, aš žuvau autoavarijoje. Viskas buvo kaip visada aš važiavau tik staiga priešais mane iš kažkur iššoko kita mašina. Tada cypiantys mašinos ratai ir tamsa. Atsikėlkau aš karste. Visi mano giminaičiai verkė, o kai man pasisekė išlipti iš karsto aš pamačiau save. Aš buvau toks baltas, ramus.
Aš sedėjau be žado. Mano akyse buvo ašaros. Aš uždėjau savo ranką ant jo pečio, o jis mane apkabino. Jaučiau kaip aš pradedu verkti. Jis pakėlė galvą ir nusišypsojo.
Ei, viskas gerai neverk dėl manęs.
-Aš žinau, bet tai taip baisu.- ištikro aš nežinojau dėl ko verkiu ar dėl to, kad tai atrodo taip baisu ar dėl to, kad ir man tai reikės kažkada patyrti.
Nusivaliusi ašaras nusišypsojau jam. Pamačiau, kad jo veidas pradeda artėti link mano. Aš užsimerkiau irpajutau šaltas, bet kartu ir švelnias lupas. Jis prašė įleidimo. Jam jį davus pajutau keistą jausmą pilve. Nejau aš įsimylėjau vaiduoklį? Kai jis atsitraukė jis nusišypsojo plačia šypsena.
Jautei ką nors?
-Taip
Tu net neįsivaizduoji kaip man palengvėjo, kad ir tu jautei kažką.
-Ne tik kažką. Kažką nuostabaus.
Jis tai išgirdęs nusišypsojo ir vėl mane pabučiavo. Tai nuostabiausia diena mano gyvenime!

❤❤❤