Fangirls Meets Their Gods

30 dalis

- Adele!
Aš atsisukau ir pamačiau Jimin.- ar turi šiek tiek laiko.
- Aga, tuoj ateisiu Min Min.
- Min Min???- paklausė Irene.- ar ne per greitai? Aš galvojau, kad tu su J- Hope.
- Aš tau paskui paaiškinsiu, gerai? O dabar aš bėgu, tuoj ateisiu.
- Kaip nori,- sumurmėjo Irene.
Ar man vienai atrodė, kad jos balse buvo girdėti pavydo gaidelė? Uždariau duris už savęs ir pamačiau vaikiną sėdintį ant sofos.
- Kažkas atsitiko?
- Noriu pakalbėt dėl treniruočių.
Tu ryt laisva?
- Kaip ir ... Nežinau dar, o ką?
- Noriu kai kur tave nusivesti. Būk susiruošusi apie šeštą valandą.
Kai jis tai pasakė, vaikinas atsistojo ir pabučiavo man į žandą. Tada nusišypsojo ir išėjo. Kas čia ką tik buvo????
Stovėjau it statula ir nejudėjau, kol manęs iš transo neprižadino Moni.
- Ei, ko tu čia stovi kaip statula? Į galvą nori??
- Labai juokinga, Moni,- su ironijos gaidele pasakiau aš.
- Beje ką jis čia veikė??
- Tik nesakyk, kad matei??
- Mačiau, ką?
- Ne, nieko svarbaus.
- Žiūrėk tu man,- suraukusi antakius pasakė blondinė.
Po jos žodžių, mergina paėmė mano ranką ir nusitempė repetuoti.
Po trijų valandų nusprendėme pavalgyti. Užsisakėme visokio maisto, nuo kurio pakvipo visa patalpa.
- Skanaus, visoms,- palinkėjo Mina ir pati pirmoji kibo į dar šiltus mėsos gabaliukus.
- Niom!- staiga suriaumojo Moni.
- Jin tau daro blogą įtaką,- nusijuokiau aš.
Staiga mano telefonas pradėjo skambėti.
Šiandien manęs visiem labai reikia. Atrakinau savo telefoną ir pamačiau dvidešimt naujų žinučių nuo Hobio, sakančių, kad matė kaip mes šokom. Jis dar pagyrė mane, nes padariau pažangą savo "šokių karjeroje". Jei galima taip sakyti. Padėkojau jam ir paklausiau ar galėtume kada susitikti.
Nes aš jo pasiilgau. Net gi labai. Vaikinas su malonumu sutiko. Susitarėm susitikti pastato foje prie fotelių, po dešimties minučių.
- Gal norit kavos?- paklausiau merginų.
- Gali paiimti keturias mochiato?- paklausė manęs Irene.
- Gerai. Aš tuoj.- po šių žodžių užsimečiau striukę ir nuėjau į kavinukę priešais "BH" pastatą.
Kavinukėje kol laukiau užsakymo staiga man akyse aptemo. Tiksliau jas kažas uždengė.
- Spėk kas čia?- pasigirdo vyriškas balsas.
- Hobi, čia tu!!
- Galvojau neatspėsi...
- Tavęs neatspėti neįmanoma.
Po šių žodžių jis padavė man puodelį, o kita ranka sugriebęs mane už riešo nusitempė mane prie tolimiausio stalelio.
Atsisėdom ir tylėjom. Tiksliau klausemės foninės muzikos. Lėtai gurkšnojau kavą, kol vaikinas kažką naršė savo telefone.
Jau norėjau pradėti pokalbį, bet Hobis staiga atsuko telefoną į mane. Jo ekrane švystelėjo kai kas netikėto. Mano kava čiut neatsirado ant jo marškinių.
- Kada spėjai tai nufotografuoti?
- Amm neprisimenu, bet man ji patinka.
Jo ekrane mirgėjo ne kas kitas, o mano nuotrauka su vaikino kartonine statula. Dar kažko norėjau jo klausti, bet mane pertraukė labai žinomos dainos akordai.
- Hobi, gi čia AKMU!!!
- Aga.
Staiga atsistojau ir dainuodama pradėjau šokti į taktą. Apėjau staliuką ir griebiau Hobiui už rankos. Nusitemdama ir jį šokti su savimi.
- "I love you ooo Saranghae you ooo",- dainavau toliau. Jis padėjo savo rankas ant mano liemens, o aš ant jo pečių.
Jis keletą kartų mane apsuko ratu, o kai daina baigėsi nusilenkėm viens kitam ir nusišypsojom.
- Niekada negalvojau, kad šoksiu kavinei.
- Aga aš irgi,- pritariau aš vaikinui- Gal nori pabaigti mano kavą?
- Mielai, kai išgersiu, eisim į vieną vietą, gerai?
- Gerai.
Kai jis baigė kavą, išėjom iš kavinukės į lauką. Seule buvo tamsu tik mirgėjo naktinės lempos ir reklaminiai stendai.
Neskubėdami ėjome vienas šalia kito. Kartais užmesdami akį vienas į kitą. Kai mūsų žvilgsniai susitikdavo, vienas kitam nusišypsodavom ir eidavom tyloje toliau.
- Žinai kur mes einam?- staiga pralaužė tylą vaikinas.
- Ne, bet numanau kur.
- Įdomu, pasakyk.
- Spėju Yangwa tiltas?
- Kažkas panašaus,- nusišypsojo jis.
Nejučia sudrebėjau ir Hobis tai pastebėjo.
- Imk, matau, kad tau šalta,- tardamas tai, jis nusivilko savo striukę ir uždėjo ją ant mano pečių.
- Ačiū, Hobi.
Jo striukė man buvo ryškiai per didelė, todėl aš joje paskendau, neperkeltine žodžio prasme.
- Ji man ryškiai per didelė, ne manai??
- Matosi,- pasakė ir pradėjo juoktis vaikinas.- Mes jau čia.
Tik tada atkreipiau dėmesį ir pamačiau nutviekstą upę ir tiltą.
- Wow, o čia tikrai gražu.
- Beveik kiekvieną vakarą čia ateinu apmąstyti savo minčių.
- Čia rami vieta ir man tai patinka.
- Man irgi. Žinai, mum jau metas, tavęs jau pasigedo Moni.
- Tiksliai! Ačiū, kad priminei. Tai einam atgal?
- Einam.
Atgal ėjom žymiai greičiau.
- Žinai kokia daina čia tiktų, Zion T. "Yangwa BRDG"
- Tu teisi, Adele.
Mano vardas tariamas jo lūpomis skambėjo taip gražiai.
Kai jau priėjome mano namus, vaikinas atsisuko į mane ir aš jį apkabinau.
- Ačiū už vakarą, Hobi.
- Nėr už ką.
Staiga atsidarė durys ir pasigirdo balsas:
- Nu tai kur tu buvai???